Paaugliai taip stipriai siekia rengtis, kalbėti ir elgtis kaip jų draugai norėdami patenkinti prisirišimo poreikį. Tai gali rodyti, kad ryšys su tėvais nusilpo arba nepatenkina šio poreikio, todėl jie natūraliai pradeda ieškoti prisirišimo ir artumo pas savo bendraamžius. Būti panašiam į draugus yra vienas iš būdų sukurti ir palaikyti šį artumą.
Panašumas yra vienas iš šešių prisirišimo būdų, leidžiančių pasiekti artumą. Į bendraamžius besiorientuojantys vaikai dažnai pasirenka būtent šį būdą, nes jis yra mažiausiai skausmingas ir leidžia jaustis priklausančiam grupei. Būdamas vienodas su kitais, paauglys mažiau išsiskiria ir jaučiasi saugesnis nuo galimo atstūmimo ar pašaipų. Todėl jie stengiasi būti kuo panašesni savo išvaizda, elgesiu, mąstymu, skoniu ir vertybėmis.
Būdami panašūs, jie užsitikrina draugų palankumą ir pripažinimą. Panašumas suteikia jiems saugumo jausmą, padeda pritapti prie grupės, pelnyti draugų palankumą. Paauglių kalba ir elgesys tampa prisirišimo ritualu, skirtu palaikyti kontaktą ir artumą su draugais, net jei tas bendravimas iš pažiūros atrodo beprasmis.
Kai vaiko prisirišimas prie tėvų yra silpnas, jo instinktai krypsta prie bendraamžių. Vaikams gali atrodyti visiškai natūralu ir netgi būtina visada būti kartu ir elgtis panašiai, net jei suaugusieji mato, kad jie eina „neteisinga kryptimi“. Jie tiesiog seka savo iškreiptais instinktais.
Trumpai tariant, paaugliai siekia būti panašūs į savo draugus, nes tai yra natūralus būdas patenkinti jų stiprų prisirišimo poreikį, ypač jei ryšys su tėvais nėra pakankamai stiprus. Tai yra būdas sukurti emocinį ryšį su tais, kurie šiuo metu jiems atrodo svarbiausi.
Draugams įgyjant vis didesnę reikšmę paauglio gyvenime galite susidurti su sunkumais jį auklėjant. Daugiau skaitykite įraše „Netikėta kliūtis auklėti vaikus“.
Apie emocinio ryšio su vaiku reikšmę skaitykite Gordon Neufeld knygoje „Nepraraskime savo vaikų“.
