Aš noriu numirti gyva
Žurnalo „Tapati“ viešnia – Jūratė Stauskaitė, kaip pati save vadina, menininkė. Dar ji grafikė, knygų iliustratorė, publicistė ir pirmosios mūsų šalyje neformalios mokyklos steigėja – jau 22 metus veikiančios Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokyklos direktorė ir...Gebėjimas girdėti tyloje
Ilgą laiką maniau, jog girdėti Dievą – girdinčiųjų privilegija. Tiesą sakant, net nesusimąstydavau, kad gali būti kitaip: jog kurtieji gali pasakoti girdinčiųjų pasauliui, ką jiems… kalbėjo Dievas. Bet kiek artimiau susipažinusi su šia nuostabia mergina kartoju...Gyvenimo knyga, parašyta Dievo ranka
Iš tikrųjų nepasakysiu nieko originalaus vienuolę Nijolę Sadūnaitę pavadindama „moterimi legenda“. Taip ją pavadintų kiekvienas, kuris nors kiek artimiau susipažintų su šįmet gražų septyniasdešimtmetį šventusios moters gyvenimu. Nepaprastai gyvybinga, trykštanti...Drąsios Tverų moterys
Tądien sėdėjau valtyje su keliom moterim iš Tverų. „Tverai?“, – paklausit jūs. Ir aš, kol išmokau šį pavadinimą… Žemaitijoj tai, pasirodo. Vieta, kur pilna gražiausių piliakalnių, o šaltinis ten teka ypatingas, žmonių stebuklingu vadinamas… Tik šįkart ne...Priklausomybė nuo romantikos
Kai susipažinau su Danu, buvau įsitikinusi, kad mūsų gyvenimas bus tobulas. Mes susituokėme ir per trejus metus susilaukėme dviejų vaikų. O jis studijavo koledže.
Tačiau gyvenimas nebuvo tobulas. Danui baigus studijas, mes abu įsidarbinome nakvynės namuose, kuriuose prieglaudą randa benamiai asmenys. Dėl narkotikų prekeivių priekabiavimo ir grasinimų bei kivirčų dėl darbo gyvenome nuolatinėje įtampoje, o nesibaigiantys globos namų gyventojų skundai dėl jų neįgyvendinamų lūkesčių gniuždė mūsų savigarbą. Nepakeliamas darbo krūvis mielą teologijos studentą pavertė paniurusiu pesimistu. Mes abu bijojome išeiti iš to darbo, nes trūko tikėjimo, kad surasime ką geriau. Augant Dano pykčiui, aš pradėjau galvoti, kad gal jis yra nevykėlis. Pasijutusi įviliota į spąstus, nuo tikrovės pradėjau slėptis skaitydama meilės romanus.