Šiuo metu kaip niekad visuomenė susirūpinusi vaikų gerove ir teisėmis, tačiau bręstantys jaunuoliai patiria vis daugiau problemų. Daugeliui trūksta savikontrolės, daugelis susvetimėja, ima vartoti narkotikus, smurtauja ar šiaip tuščiai leidžia laiką. Dar niekada tiek daug vaikų ir paauglių nevartojo vaistų nuo depresijos, nerimo ir daugybės kitų psichologinių sutrikimų. Jaunimo krizė grėsmingai pasireiškia dažnėjančiomis patyčiomis mokykloje. Jie sunkiau pasiduoda auklėjimui ir yra sunkiau suvaldomi nei jų bendraamžiai, gyvenę dar prieš vos keletą dešimtmečių. Rūpestingi ir atsakingi tėvai jaučiasi pasimetę. Mūsų tėvams jokių knygų apie vaikų auklėjimą nereikėjo.

Taigi, kas pasikeitė? Trumpai tariant, pasikeitė aplinkybės. Kad ir kokie geranoriški, išsilavinę ar gailestingi būtume, auklėjimas nėra toks dalykas, kuriam savaime pasiduotų bet kuris vaikas. Veiksmingam auklėjimui reikalingas kontekstas. Jei norime, kad mums pavyktų išugdyti, paguosti, pamokyti ir nukreipti vaiką, jis turi būti imlus. Nėra taip, kad vaikai savaime pripažintų mūsų teisę juos auklėti vien todėl, kad esame suaugę, arba vien todėl, kad juos mylime ar manome žiną, kas jiems yra geriausia, ar kad rūpinamės jų poreikiais. Su šiuo faktu dažnai susiduria patėviai ir pamotės, taip pat tie, kuriems tenka prižiūrėti svetimus vaikus, pavyzdžiui, globėjai, auklės, darželių auklėtojos ar mokytojai.

Jeigu auklėjimo įgūdžių ir netgi meilės neužtenka, ko gi dar reikia? Yra svarbi santykių rūšis, be kurios auklėjimas praranda tvirtą pagrindą. Tai prieraišumo santykiai. Kad vaikas pasiduotų auklėjimui, jis turi prisirišti prie savo auklėtojo, norėti su juo bendrauti ir suartėti. Gyvenimo pradžioje šis poreikis prisirišti yra grynai fizinis – kūdikis tiesiogine prasme įsikabina į tėvus, jis turi būti jų laikomas. Jei viskas rutuliosis pagal planą, šis prisirišimas išsivystys į emocinį artumą ir galiausiai į psichologinio intymumo jausmą. Vaikus, neturinčius tokio pobūdžio santykių su už juos atsakingais asmenimis, labai sunku auklėti, o dažnai – netgi ir ko nors išmokyti. Tik prieraišumo santykiai gali suteikti reikiamą kontekstą vaikų auklėjimui.

Auklėjimo paslaptis – ne tai, ką tėvai daro, o tai, ką jie reiškia savo vaikui. Jei vaikas nori su mumis artimai bendrauti, mes jam tampame auklėtoju, guodėju, vadovu, pavyzdžiu, mokytoju ar treneriu. Prie mūsų prisirišusiam vaikui mes esame uostas, iš kurio jis leidžiasi į pavojingą pasaulį, prieglobstis, į kurį jis gali grįžti, jo įkvėpimo šaltinis. Visos įmanomos auklėjimo žinios negali atstoti prisirišimo trūkumo. Didžiausia meilė pasaulyje neras atgarsio vaiko širdyje, jei nebus mus ir jį jungiančios psichologinės bambagyslės, kurią sukuria prieraišumo santykiai.

Vaiko prisirišimas prie tėvų turi trukti bent jau tol, kol jam reikia auklėjimo. Kaip tik tai tampa vis sunkiau nūdienos pasaulyje. Tėvai nepasikeitė – jie netapo mažiau kompetentingi ar atsidavę. Esminė vaikų prigimtis taip pat nepakito – jie netapo labiau nepriklausomi ar maištingi. Pasikeitė kultūra, kurioje mes auginame vaikus. Vaikų prisirišimas prie tėvų nebesulaukia paramos, kurią turėtų teikti kultūra ir visuomenė. Vaikai vis dažniau prisiriša prie asmenų ir dalykų, kurie konkuruoja su jų tėvais. To pasekmė – auklėjimas vis labiau netenka deramo konteksto. Vaikų auklėjimas tampa nesėkmingas ne dėl to, kad trūksta meilės ar žinių, bet kad nyksta prieraišumą skatinančios sąlygos.

Iš visų besivaržančių santykių labiausiai tėvų autoritetui ir meilei kenkia tai, kad mūsų vaikai vis labiau suartėja su bendraamžiais. Pirmą kartą istorijoje vaikai pamokymo, vadovavimo ir pavyzdžio ieško ne pas savo tėvus, mokytojus ar kitus atsakingus suaugusiuosius, bet pas žmones, kuriems prigimtis niekada neketino suteikti auklėtojų vaidmens – pas savo bendraamžius. Jie sunkiai sukalbami, nepasiduoda būti mokomi ir lėtai bręsta todėl, kad nebeseka suaugusiųjų pavyzdžiu. Vietoj to vaikus auklėja nesubrendę asmenys, niekaip negalintys jų išmokyti brandaus elgesio. Vaikus auklėja kiti vaikai. Šį reiškinį, ko gero, tinkamiausiai apibūdina terminas orientacija į bendraamžius.

Vaikai negali tuo pačiu metu orientuotis ir į tėvus, ir į kitus vaikus. Vienu metu neįmanoma eiti viena kitai priešingomis kryptimis. Vaiko smegenys neišvengiamai turės rinktis tarp tėvų vertybių ir bendraamžių vertybių, tarp tėvų patarimų ir bendraamžių patarimų, tarp šeimos kultūros ir bendraamžių kultūros, kai tik matys, jog šie dalykai ima vieni kitiems prieštarauti.

Orientacijos į bendraamžius padariniai akivaizdžiausiai matomi paaugliuose, tačiau ankstyvuosius jos ženklus galima aptikti jau antroje ar trečioje pradinės mokyklos klasėje. Jos šaknys siekia netgi lopšelinį amžių, todėl jas suprasti privalo visi tėvai, ypač tie, kurie nori išvengti bėdos ar pašalinti ją vos tik jai pasirodžius.

Daugiau apie orientaciją į bendraamžius ir kaip jai pasipriešinti, kad susigrąžintumėte vaikus skaitykite Gordon Neufeld ir Gabor Maté knygoje NEPRARASKIME SAVO VAIKŲ.