e-Tapati Nr. 2, 2020
Sužeistos santykio su tėvu, sunkiai randame savo vietą šioje žemėje, nes būtent tėvas padeda išsikristalizuoti tapatybei. Šis žurnalo numeris pasakoja apie dangiškojo ir žemiškojo Tėvo paveikslus bei jų vaidmenį. Tik reta iš mūsų turėjome tėvą, kuris buvo mūsų gynėjas, mūsų riteris ir džentelmenas. Tas, kurio veidas nušvisdavo, pamačius mus įbėgant į kambarį.
2,40 €
Nemokama su kodu VASARA
Neturime
Praneškite man, kai turėsite
„Žmogaus dvasinė sveikata tiesiogiai priklauso nuo to, kiek jis jaučiasi mylimas Dievo“, – rašo C. S. Lewisas, žymus britų teologas ir rašytojas, savo knygoje „Keturios meilės“. Bandau prisiminti laikus, kai dvasiškai jaučiausi paliegusi, sudžiūvusi. Atseku įdomią seką: kai gyvenimas apsunksta, o aš griebiuosi viską pati sutaisyti, sureguliuoti, mane apima baimė, kad dangus griūva, tampu ligone, žeidžiančia visus, kurie pasitaiko mano kelyje.
Matote, tikėti Dievu reiškia tikėti, kad esu saugiai prižiūrimas, lydimas dangaus Tėvo. O tai be galo sunki užduotis tiems, kurie savo žemiškame gyvenime neturėjo sveikos draugystės su savo tėčiu. Mat taip jau yra, kad vaikas per savo tėvus suvokia visą pasaulį, įskaitant Dievo asmenį. Vadinasi, mergaitė, kuria nebuvo džiaugiamasi, žavimasi, nuolat abejos, ar ji tikrai verta meilės, o joje žiojinti žaizda vis šauks: „Dar, dar, mylėk mane daugiau!“
Sielovadininkai tai vadina šuliniu be dugno, našlaičio dvasia. Taip blaškomės prašydamos išmaldos, apsimetusios „kietomis“, o viduje neramios, nuolat įsižeidžiančios, nežinančios, kas esame iš tiesų.
Sužeistos santykio su tėvu, sunkiai randame savo vietą šioje žemėje, nes būtent tėvas padeda išsikristalizuoti tapatybei. Šis žurnalo numeris pasakoja apie dangiškojo ir žemiškojo Tėvo paveikslus bei jų vaidmenį. Tik reta iš mūsų turėjome tėvą, kuris buvo mūsų gynėjas, mūsų riteris ir džentelmenas. Tas, kurio veidas nušvisdavo, pamačius mus įbėgant į kambarį. Apie tai skaitykite straipsnyje „Sugadintas tėvo paveikslas“.
Šiame žurnale taip pat rasite nepaprastai įdomią menininkės Shaltmiros gyvenimo istoriją. Tai ištisa drama, kai juoda tampa balta. Ir įdomiausia tai, kad priežastis paprasta – jai trūko tėvo.
Tikriausiai mūsų tėčiai vargiai suprato ar supranta, kad jų rankose tiek daug mūsų vidinės sveikatos ir sėkmės. Perskaičius šį žurnalą, tave tikrai atgaivins viena mintis: net jei tavo žemiškasis tėtis nedavė to, ko ilgėjosi vaiko siela, turi Tėtį danguje, ir į Jį tikrai gali kreiptis „Tėveli“. Tu – jo dukrytė, tu – Jo akių džiaugsmas. Nagi, eik ir pasiklausk Jo, ką Jis mano apie tave. Tik prieš tai nepamiršk sunaikinti žemiškojo tėvo skolų rašto. Ši sąlyga
būtina. Be atleidimo nepagysi ir neatrasi savo dalios amžinybėje.
Su geriausiais linkėjimais
Aušrinė
Atsiliepimai
Atsiliepimų dar nėra.