Parėjusi namo, randu savo rainą katę patogiai įsitaisiusią kokiame šiltame guolyje. Tada man patinka „suleisti savo nagus“ į jos storą kailį ir apipilti ją visokiais mažybiniais žodeliais: „Tu mano katule, katinėli, mažule, kukuti, mano tu… katine…“ Ji į mane pasižiūri abejingom akim, pasipurto, nueina lyg niekur nieko… O man taip gera.
Kai vairuoju automobilį, man patinka netikėtai ištiesti dešinę ranką savo bendrakeleiviui – jis uždeda savąją, tada aš ją stipriai ir tvirtai suspaudžiu. O, kaip gera.
Stebiu, kaip mano 2 metų sūnus Danielius atsistoja ant keturių ir, pūsdamas orą, bando nuginti dulkės gumulėlį po komoda. Stebiu, kaip Valentinas (mano vyras) nepasidalina su vaikučiais nauju konstruktoriumi – kas pirmas greičiausiai surinks detales. Kai Danielius ir Gabrielius (mano berniukai) bando patobulinti mano šukuoseną su pilnu puodeliu vandens rankose. Man smagu.
Pirkti maisto dažniausiai išeinu vėlai vakare, prieš pat parduotuvės uždarymą. Mėgstu, kai nelieka daug žmonių ir pardavėjos meilesnės, mat pačios tuoj eis namo. Grįžtu namo pasivaikštinėdama po senamiestį, aplinkinėmis gatvelėmis.
Gyvenu bendrabutyje. Į dušą stengiuosi eiti „nestandartinėmis“ valandomis, kad galėčiau padainuoti besimaudydama ir nieko nestebinti.
Niekuomet neplanuoju išvykos į teatrą ar kiną. Staigiai nusprendžiu ir einu. Pradžiuginu ir save, ir žmogų, kurį pakviečiu.
Kai man būna liūdna, tereikia išeiti į lauką ir aš nustembu: kiek daug veiksmo vyksta ten, kur, atrodo, niekas nevyksta. Šaltas gaivus oro pliūpsnis pripildo mano krūtinę. Akis užkliūva už šviežio daigo, ar ką tik prasiskleidusio lapo. Tada liečiu jį pirštais. Kaip gera jausti šviežumą, kurio dar niekas nelietė. Po to išgirstu garsus: paukščio, tolumoje klegančių vaikų, kalenančio genio.
Atsiremiu į medį ir veidu pagaunu saulės spindulį. Užsimerkiu ir pamirštu buvusią mintį. Tiesiog mėgaujuosi šiluma. Taip nepastebimai pradedu gyventi iš naujo. Aš vėl laiminga. Juk ką tik jutau, girdėjau, uosčiau tikrą, naują, šviežią gyvenimą.
Kai vakare užmiega vaikai, mėgstu nueiti į jų kambarius. Tada tamsoje stebiu jų ramius, besiilsinčius veidus. Klausausi jų kvėpavimo, glostau jų plaukus. Ir dėkoju Dievui už tai, kad gaunu juos dovanų. Mano širdim prabėga kutenantis šiurpuliukas. Šiandien jie dar mano vaikai.
Šeštadienio ryte, mėgaujantis kavos puodeliu, sėdėti virtuvėje ir vis su tuo pačiu gana draugišku žmogumi kalbėtis apie knygas, menus, teatrus ir visokius nepraktiškus dalykus.
Pasidedu ant darbo stalo kankorėžių. Juos įsimetu į mažą pintinėlę. Kai pavargstu nuo vienodų klaviatūros mygtukų spaudinėjimo, ištiesiu ranką ir čiuopiu gruoblėtus pušų kankorėžius. Iš karto mintimis persikeliu į saulės nutviekstą kvapnų pušyną, po kojomis pajuntu minkštas samanas. Veidą nejučia nutvieskia šypsena. Smagu, nes tai pastebi ir bendradarbės ir nusišypso. Dar viena šypsena daugiau.
Šokti su mylimu žmogumi valsą, laukiant autobuso stotelėje.
Iš ryto, kai už lango niūrus dangus, pasidarau mėtų arbatos, klausausi muzikos, o po to einu į dušą. Tekanti vandens srovė nuplauna ne tik nakties prakaitą, bet ir atgaivina kūną, lengvi kvepalai suteikia romantikos, o švarūs ir purūs plaukai išryškina žvilgsnį. Dabar aš patinku sau ir jaučiuosi gerai. Dangus už lango manęs neliūdina.
Kai ateina pavasaris, į mano namus atkeliauja hiacintai, tulpės, po to narcizai. O birželį kvepia bijūnai. Tas gaivus žiedų kvapas pakelia nuotaiką ir džiugina akį.
Vieną šiltą vasaros dieną gulėjau sode ant žolės ir skaičiau knygą. Visą dieną! Nerūpėjo pietūs, vaikai ir kita. Jie puikiai tvarkėsi be manęs.
