Iš paauglystės išlikę prisiminimai apie tėtą, žiūrintį animacinius filmukus, kad ir „Na, palauk!“. Matydavau jį visą kretantį nuo garsaus juoko, pamiršusį kitus namiškius ir apskritai tai, kas buvo prieš valandą, ar neseniai jį slėgusius rūpesčius. Dabar matau, kad lygiai tas pats būdinga mano vyrui, ir niekaip negaliu suprasti: ar malonumo pajautimas yra lyties problema?
Kodėl gi man, mano mamai, sesei ar draugei tai nesukelia tokio džiaugsmo? Psichologijos profesorius Mihalyi Czikszentmihalyi, knygos „Optimalios patirties psichologija“ autorius, pasakoja apie dviejų skirtingų lyčių grupių tyrimą. Tiriamieji dėvėjo laikrodžius, kurie kartkartėmis suskambėdavo. Tuo metu žmogus turėdavo užrašyti viską, apie ką galvojo. Vyrai vidutiniškai mąstydavo apie vieną arba du dalykus, tuo tarpu moterys – apie keturis ar penkis. Išvada paprasta: džiaugtis esama minute yra kur kas sunkiau, jeigu tavo mintis varsto krūva rūpesčių.
Seniai žinomas faktas, kad moterų, priešingai nei vyrų, smegenų pusrutuliai turi daugiau jungčių, tai joms leidžia vienu metu be priekaištų atlikti kelis darbus, pavyzdžiui, kalbėtis telefonu, maišyti puodą, pilti prieskonius ir akimis ganyti savo atžalas. Beje, jos vienu metu puikiai girdi, ką kalba pašnekovas ir ko prašo josios mažylis. Na, mes prie to jau pripratome. Bet, pasirodo, būtent tai mums trukdo pasinerti į malonumą, hobį ar tiesiog viską užmiršus stebėti filmą.
Prisiminkite pačios, kaip jums sekdavosi įsijausti ir mėgautis spektakliu, jeigu uždariusios duris palikdavote klykiančią savo atžalą auklės ar močiutės globai. Iš savo patirties žinau, kad koneveikdavau save: „Kas mane nešė į šią galerą?!“ ir malonumą matydavau kaip savo nosį… Šalia sėdėdavusiam mano vyrui šios mano kovos atrodė nesuprantamos. Jis paprastai patardavo tiesiog atsipalaiduoti. Būtų smagu, tik kažkaip kitokia elektros srovė teka mūsų, moterų, laideliais.
Ir dar: mes, moterys, tokios praktiškos, atsakingos, paskaičiuojam, kiek viskas kainuos ar kokia iš to nauda (gėlių norėčiau, bet brangu, ai, pakentėsiu). Be to, mums baisu padaryti kažką ne taip, pasirodyti kvaila ar nemokša. Jei jau nemoku ko nors gerai, tai geriau iš viso nedarysiu. O juk gyvenimo džiaugsmas kaip tik ir yra naujo atradimas, dalyvavimas esamoje akimirkoje, tiesiog kvailiojimas.
Trumpam prisiminkite vaikus, bėgiojančius po balas ar vasarą besilaistančius gumine žarna. Jiems tiesiog smagu. Ir visai nesvarbu, kad šlapia. Tas pats mokslininkas Czikszentmihalyi sako, kad moterims lengviau mėgautis tokia veikla, kurioje bendraujama. Mat mums patikėta puoselėti santykius. Įvairiose kultūrose aptinkama ir kartojasi panaši moterų veikla, pavyzdžiui, grupė moterų vienu metu siuvinėja, neria ar audžia. Tuo metu jos gali bendrauti ir kartu atlikti naudingą darbą. Beje, turėjote pastebėti, kad ir vakarienių, gimtadienių metu moterys mieliau būriuojasi ir tiesiog „bendrauja“, o vyrai smagiai lošia krepšinį, futbolą ar žaidžia kėgliais.
Tik nedaugelis moterų leidžia sau būti nepraktiškos ir lankyti šokio ar piešimo pamokas. Galbūt jums patiktų dainuoti ar jodinėti. Bet juk tai kvaila. Gyvenime yra žymiai svarbesnių dalykų. O ir pinigų neužtenka.
O kas, jeigu didžiausi gyvenimo džiaugsmai yra nemokami. Pasakyk, kiek kainuoja basai saulėteky vaikščioti po pievas ir klausytis nenumaldomo paukščių orkestro, ar gali nusipirkti ką nors gražiau nei pačios surinkta pievų puokštė? Kas sakė, kad būtina važiuoti į Turkiją atostogauti? Nesu patyrusi smagesnio poilsio, kaip savaitę su šeima palapinėje ant ežero kranto.
Kaip visada – viską lemia apsisprendimai. Niekas, joks psichologas, sutuoktinis ar draugas neišmokys ir neprivers jūsų mėgautis gyvenimu. Nesvarbu, ar jūs esate pasiturinti, ar vos suduriate galą su galu, tai nenulemia jūsų galėjimo jausti džiaugsmą. Tas pats psichologas teigia, kad „jeigu esi turtingas, bet negali džiaugtis gyvenimu, tu nieko neturi“. Taigi pinigų turėjimas nėra tiesiogiai proporcingas džiaugsmui.
Gyvenime dažnai jaučiamės išnaudojamos ar išeikvojamos. Galbūt iš dalies kaltas mūsų sugebėjimas vienu metu daug ką nuveikti. O gal lengviau tiesiog jaustis auka ir kaltinti kitus bei gyvenimą, nei leistis į ieškojimo nuotykį, kuriam prireiks drąsos. Viduje esantis balsas kužda tyliai, o visokie negatyvai „lauke šalta“, „ir taip nėra pinigų“, „tame miške visokių vaikšto“, „piešti aš nemoku“, „dar neišploviau grindų“ rėkia kur kas garsiau.
Vis dėlto tik tada, kai atsistosi ir išdrįsi patekti ten, kur dar nebuvai, tavo siela pasipuoš nauja spalva, žinosi – tu artėji prie to, kas esi. Ir tą žmogų verta pažinti. Su tokiu žmogumi smagu bendrauti.
Jurgita Kazlauskaitė
