Ausiai neįprastą, bet širdžiai labai priimtiną pasakymą„ištikimas Dievo laikysenai žmogaus atžvilgiu“
išgirdau iš Elvyros Kučinskaitės. Išgirdau ir „užkibau“. Juk tai daugiau nei teologija ar visi kiti religiniai mokslai kartu sudėjus. Pokalbio metu ji taip apibūdino kunigą Antaną Saulaitį, o aš pagalvojau, kad artimos sielos randa viena kitą įveikdamos ir laiko, ir geografinių platumų skirtumus. Matyt, pats Kūrėjas tuo pasirūpina. Tėvas Antanas grįžo į Lietuvą po ilgų gyvenimo ir kunigystės metų Amerikoje. Elvyra jį sutiko savo krikščionybės „įsimylėjimo“ įkarštyje 1998 metais. Šiandien galima tik patvirtinti, jog jiems buvo Dievo lemta susitikti, kad Lietuvoje įvyktų daug nuostabių dalykų.
Šiandien Elvyra Kučinskaitė yra žinoma eseistė, publicistė, straipsnių aktualiomis socialinėmis, kultūrinėmis bei religinėmis temomis autorė. Taip pat ji yra parengusi Juliaus Sasnausko homilijų knygą „Bernardinų dienoraščiai“ (Vilnius, 2002), Antano Saulaičio pokalbių „Mažojoje studijoje“ knygą „Piktas Dievas yra miręs“ (Vilnius, 2003), rinkinį „Mokytojų žvilgsnis į šiandienos mokyklą“ (Vilnius, 2007), kartu su Edžiu Jurčiu išleido porą fotografių albumų su tekstais „Tyla iš gervių plunksnų“ (Vilnius, 2008) apie Žuvinto rezervato gamtą ir „Kryžių kalnas. Gyvybės sodai“ (Vilnius, 2010), kuriame užfisuoti unikalaus Kryžių kalno fragmentai. Su dailininke Ieva Babilaite-Ibelhauptiene Elvyra išleido knygą „Švytintis Vilnius“ (Vilnius, 2009), kurią įkvėpė šventieji paveikslai, esantys Vilniaus bažnyčiose. Dailininkės darbus lydi E. Kučinskaitės poetinės meditacijos, kurios sujungia paveikslo originalą ir dailininkės viziją. Su šios moters vardu susietas ir katalikiškų leidinių „Sandora“, „LUX“ gimimas, interneto portalai Skrynia.lt, Bernardinai.lt, taip pat išsiskyrusiųjų sielovados atsiradimas Lietuvoje – šiandien veikia išsiskyrusiųjų sielovados centras „Bendrakeleiviai“. Lyg visos tos veiklos įvertinimas galėtų būti ir Elvyrai įteiktas 2011 metų Vilniaus miesto apdovanojimas – Šv.Kristoforo statulėlė – „Už pagalbą Vilniaus šeimoms“.
Ar ne per daug nelengvų iniciatyvų vienai moteriai per porą dešimtmečių? Ne per daug, jei atsižvelgsime į jos vardo reikšmę. „Elvyra“ išvertus iš ispanų kalbos reiškia „aukštoji“, „kilmingoji“. Pagal kitą teoriją, ispanai šį vardą pasiskolino iš arabų, o vardo reikšmė galėtų būti „balta“. Sakoma, kad moterys, turinčios šį vardą, gali tapti kuo panorėjusios, bet turi rinktis darbą su žmonėmis. Gydytojos, advokatės, patarėjos, organizatorės. Darbas su žmonėmis – jų pašaukimas. Jos nepakeičiamos ten, kur reikalingas susitarimo menas. Taigi, atrodo, kad viskas atitinka tai, kas šiuo metu yra ir ką veikia šio straipsnio herojė. Tai žmogus, kuris ugdo savyje Dievo laikyseną žmogaus atžvilgiu.
Neištrinamas gimtinės ilgesys
Vilniuje Šv. Kazimiero bažnyčioje yra tokie įviji laiptai, kuriais lipdamas imi galvoti, kad gal jie tikrai kyla į dangų, bet kaip tik tuo metu pamatai senas, sunkias duris, pro kurias eidamas turi truputį palenkti galvą, kad kaktos nestukteltum į staktą, ir patenki į kuklią, bet labai jaukią aplinką, pro kurios langus tikrai matyti dangaus erdvė ir šiek tiek medžiais apaugusių senamiesčio kalvų. Griežtai reljefinis Gedimino pilies kalnas su kuoru iš ten atrodo labai viduramžiškai, tarsi Vilniuje nė nebūtų renesansiškos šviesos… Tačiau „Bendrakeleivių“ centre (čia susitinku su Elvyra) šviesos visomis prasmėmis tikrai nestinga: skliautuoti langai, baltos sienos, medinės grindys, knygų lentynos, patogūs baldai ir daug mielų gamtos dalelyčių – kriauklytės, akmenukai, šakelės su uogomis, smilgos ir kitkas.
Kai Elvyra pradeda pasakoti apie savo tėviškę Kupiškyje, suprantu, kad visas tas gamtos elementų atspindys jos aplinkoje ir yra iš tų vaikystės pievų, balų ir miško takų, kuriais lakstė su savo miestelio vaikais. Ji dėkinga savo mamai, kukliai, bet labai išmintingai ir be galo meniškos prigimties moteriai, kuri leido jai atrasti gamtos teikiamą džiaugsmą, atgaivą, užmegzti tokį gilų ryšį, kad joks didmiesčio gausmas ar spindesys ir šiandien negali jo nustelbti. Vėliau, kai tėvai persikėlė gyventi į Panevėžį, Elvyra suprato, kad jos namai liko ten. Nuo tada širdyje ir užgimė tas namų ilgesys. „Net ir vėliau, kai supratau, jog namai yra mano viduje, šis žinojimas numalšino, bet neištrynė gimtinės ilgesio… Jis liko su manimi, ir ačiū Dievui, kad liko“, – sako Elvyra.
Prisimindama savo pirmąsias svajones pasakoja, kad dar pradinėje mokykloje mokytojai vaikų paklausus, kuo jie norintys būti, ji aiškiai suvokusi, kad norinti tik rašyti arba skaityti eiles. Paskui atsirado potraukis scenai. Gyvendama Panevėžyje lankė J. Miltinio teatro studiją. „Klaipėdoje įstojau į literatūros ir režisūros specialybę, bet vėliau apsisprendžiau studijuoti tik lietuvių literatūrą Vilniaus universitete, – sako Elvyra. – Šiaip mane traukė daug ir gana įvairių sričių, kartais poreikis neapsistoti ties kuo nors vienu keldavo šiokį tokį nerimą, tačiau laikui bėgant supratau, kad viskas, prie ko žmogus prisiliečia, ilgainiui kažkaip „susitinka“, tampa vaisinga tiek jam pačiam, tiek kitiems“.
Elvyra prisimena visada turėjusi daug draugų, bet vis dėlto širdyje esanti vienišė. „Net ir su gana artimais žmonėmis labai atvirauti nesu linkusi. Turėti vieną kitą patikimą ryšį yra tikra prabanga, kurios apsčiai pakanka“, – prisipažįsta ji. Moteris atsimena, kad net paauglystėje su draugais kartu muzikuodavo, piešdavo, kurdavo. O Vilniuje studijuodama lietuvių literatūrą tradiciškai bendravo su fizikais. Elvyrą žavėjo gilus fizikų mąstymas, realus pasaulio suvokimas. „Jie buvo drąsūs, kūrybingi ir laisvi žmonės“, – kalba ji. Sava boheminėje aplinkoje, vis gi nebuvo bohemos fanė – greičiau mėgavosi jos skleidžiama kūrybiška atmosfera, kurstoma aistra gyvenimui ir minčių laisve.
Aukso vertės išgyvenimai
Staiga Elvyra mane, švelniai tariant, nustebina valiūkiškai nusijuokdama ir pareikšdama: „Esu labai laiminga moteris, nes patyriau didelę meilę, ir dargi ne kartą. Tai yra brangi ir reta dovana“. Štai čia jau visai įdomu. Argi tai ne skausminga patirtis? „Suprantama, kad atsiskirti visada yra sunku ir skausminga, – ramiai pritaria ji. – Bet ar įsivaizduojate gyvenimą be mažesnių ar didesnių atsiskyrimų? Dabar galvoju, kad atsiskyrimai yra meilės meno dalis, ir toli gražu nebūtinai jie gilius jausmus nužudo – atvirkščiai, kartais atsiskirti būtina, kad galėtumei labiau mylėti“. Atsargiai rinkdama žodžius Elvyra praveria savo santuokinio gyvenimo širmą. „Ištekėjau bėgdama nuo savo baimių, kurios, kaip daug vėliau supratau, kilo iš tuo metu neįsisąmonintų žeidžiančių patirčių. Savo buvusį vyrą labai gerbiu, esu jam dėkinga už daugybę dalykų. Iki šiol mudu palaikome atidų ryšį. Išsiskyrėme, kai mane pradėjo smaugti augantis vidinio prasilenkimo ir svetimumo jausmas. Dabar galiu pasakyti, kad tuo metu nepajėgiau priimti ne savo santuokos ar jo, bet savęs, sužeistosios savo dalies. Kita vertus, būtent žaizdos vertė mane ieškoti išeities. Tuo metu ir vėl pasirinkau pabėgti. Genama baimių bėgau į santuoką, jų genama ir pabėgau nuo jos. Žinoma, tai kainavo labai daug. Bet sakau, kad esu laiminga, nes, kad ir kaip būtų keista, būtent per šį skausmą ir sunkių atsakymų paieškas išgirdau esant Dievą, o per Jį ir su Juo – vis daugiau aukso vertės patirties. Pagaliau – būtent skyrybų skausmo išgyvenimai atvedė prie išsiskyrusiųjų sielovados. „Bendrakeleiviai“ yra atsiradę tik todėl, kad visi trys steigėjai vienaip ar kitaip esame susidūrę su atsiskyrimo, atsisveikinimo skausmu. Anaiptol neteigiu, kad skyrybos yra koks nors gėris ar tinkamiausia išeitis, tačiau jos vis dėl to vyksta, o tiems, kurie tai patiria, reikia gyventi toliau. Kaip galima sau padėti, kad tolesnis gyvenimas būtų visavertis?“
Tačiau iki sielovados darbo buvo nelengvas, bet prasmingas ir įdomus redaktorės darbas, suteikęs galimybę Elvyrai atskleisti savo, kaip žodžio meistrės, talentą. „Kadangi esu aistringas žmogus, – vėl juokiasi pašnekovė, – tai su beatodairiška aistra įpuoliau ir į dvasinius ieškojimus. Mano įtikėjimo ir užsitęsusio pirmojo Dievo įsimylėjimo laikas beveik sutapo su Bažnyčios atsinaujinimo laiku. Tuo metu „Šiaurės Atėnuose“ dirbau religijos skyriaus redaktore, ir man buvo pasiūlyta tapti „Katalikų pasaulio“, kurį pervardinome „Sandora“, redaktore. Tada man tai buvo svajonių išsipildymo viršūnė – eidama jau turėjau kuo aiškiausią viziją, kokį leidinį kursime. Buvo nuostabu rinkti komandą, rengti publikacijas, dalyvauti dvasinio atsinaujinimo renginiuose“.
Bet… kiekviena meilė yra išbandoma. Neišvengė deginančios ugnies ir Elvyros širdis. Tačiau gerasis Dievas lyg numatydamas tai jau buvo suvedęs ją su kunigu A. Saulaičiu. Ji pakvietė kunigą tapti žurnalo bendradarbiu ir komandos dvasios tėvu. Pasak Elvyros, jo sutikimas buvo dovana visiems. Daug didesnė, nei galima įsivaizduoti. Po kurio laiko jis ir buvo tas žmogus, kuris išslaugė užgautą, išgąsdintą Elvyros sielą, kai jos su atsidavimu kurtas žurnalas buvo uždarytas. Normalus biurokratinis sprendimas, bet tiesiai per redaktorės širdį. Kaip tai atlaikyti? „Reikia iki dugno išgerti, išgyventi sudužimo skausmą ir vis dėlto nesileisti numarinamai, – dalinasi savo patyrimu Elvyra. – Kai skauda, dejuok, guoskis,
raudok, o paskui stokis ir nebijok vėl gyventi, priimti naujus posūkius, pasiūlymus ir… išdavystes – ne tik kitų, ir savo, deja. Tąkart gal pusantrų metų buvau pasitraukusi iš aktyvaus gyvenimo. Nedirbau, nerašiau, beveik neišeidavau iš namų. Kvailokai dabar skamba – juk tai buvo tik darbas. Ir vis gi – ne tik. Tai buvo vienos iš mano didžiųjų meilių išraiška. Ir vis dėlto pernelyg jį suasmeninau ir veikiausiai – su(si)reikšminau. Mane šitaip sutrikdė ne tiek pats faktas, kiek būdas, kuriuo viskas buvo padaryta ir kurio visiškai nesitikėjau sutikti toje aplinkoje. Kita vertus, man irgi netrūko nei arogancijos, nei nepasvertų ambicijų. Bet Dievas buvo ir su manimi“.
Dievas šviečia tamsoje
Spontaniškai klausiu jos, kaip tą Dievą pajausti, kai viskas juoda? „Būtent tuo metu, kai nebeturi jėgų ištverti, yra geriausias laikas visus gyvenimo įgaliojimus grąžinti į Dievo rankas. Tinkamiausias laikas nurimti ir leistis gryninamai“, – sako Elvyra. Jos gyvenimo pavyzdys rodo, kad dažnai Dievas sielas gydo pasitelkdamas tinkamus žmones. Esu dėkinga savo pašnekovei už atvirumą ir nuoširdumą ir tikiuosi, kad tai paguos, padrąsins ne vieną skaitytoją, patyrusią panašių sielos išlydžių. „Išgyvenau gilų nusivylimą bažnyčia, nes turėjau naivų ir, sakyčiau, labai nebrandų įsivaizdavimą, kad (ir kaip) ji turi būti tobula. Buvau labai įtempusi bažnyčios šventumo ir tobulumo virvelę, nuvytą iš paviršutiniškų stereotipų, nematydama ir nesuprasdama, kaip tokiu mąstymu žaloju save.Tuo metu tikrai išgyvenau pirmosios meilės Kristaus bažnyčiai krizę. Ir atvirai galiu pasakyti, kad jei šalia nebūtų buvę keleto ištikimų žmonių, padėjusių išgyventi ir dvasiškai, ir materialiai, manęs nebebūtų katalikų bendruomenėje.
Pirmasis iš tų žmonių buvo tėvas Antanas, „karščiausiomis“ dienomis kone kasdien lankęs namuose, drauge gurkšnodavęs arbatą, drauge tylėdavęs, palikdavęs ant durų rankenos lauktuvių krepšius. Jis beveik nekalbėjo, nieko neteisė ir nieko nekomentavo, paprasčiausiai buvo drauge. Kartą pasakė: „Elvyra, dabar aš eisiu pas tavo priešus“. Aš atsakiau, kad neturiu priešų. „Ne, turi, – pasakė jis. – Bet aš eisiu pas juos, nes jie neturi, kas pas juos ateitų“. Tai buvo man aukščiausia evangelinė pamoka. Panašių pamokų esu gavusi daugybę – kaip ir kiekvienas, kas yra artimiau susidūręs su tėvu Antanu. Jis yra Mokytojas, savo pamokas perduodantis tyla. Buvimu. Laikysena. Saulaitis yra ištikimas Dievo laikysenai žmogaus atžvilgiu. Būtent šia laikysena jis daugelį išmokė mylėti bažnyčią „su spuogais ir karpomis“, kaip pats mėgsta sakyti. Labai viliuosi, kad mes ir jo pradėtame darbe „Bendrakeleiviuose“ šitos laikysenos vis dar nepamiršome“.
Užsidarius „Sandoros“ žurnalui Elvyra kunigo A. Saulaičio lyg nejučia buvo įtraukta į katalikiško portalo Skrynia.lt kūrimą, vėliau su bendraminčiais – tėvu Antanu ir Rasa Bieliauskaite – kilo mintis bent šiek tiek padėti žmonėms, kurie išgyvena skyrybas. Ne paslaptis, kad iki to laiko katalikiškoje aplinkoje išsiskyrusieji buvo lyg nevykėliai, nederantys su religijos dogmomis. Dar daugiau, palaikyti išsiskyrusįjį, reiškė palaikyti, skatinti skyrybas. Kunigas Saulaitis savo autoritetu ir didele tarnystės patirtimi buvo tikra uola kuriant ir buriant „Bendrakeleivių“ žmones.
Pasilenkti prie savęs ir kito žmogaus
Klausiu Elvyros, kuo skiriasi sielovada ir dvasinis palydėjimas? Ji atsako, kad šias sąvokas iki šiol lydi šiokia tokia painiava. Lietuvoje tik dabar bandoma išgryninti sielovadininko (ypač pasauliečio) statusą ir misiją. Jei kalbėtume apie turinį, „Bendrakeleivių“ kontekste tai yra tarsi „dvasinė, vidinio išgydymo terapija“, turinti savo dinamiką – tam tikrus etapus, pradžią ir pabaigą. O dvasinis palydėjimas – tai buvimas su žmogumi jo dvasinėje kelionėje su Dievu. „Svarbiausias sielovadininko judesys – pasilenkti prie žmogaus skausmo, jį girdėti, priimti, neskubant nieko aiškinti, taisyti ar net guosti. Padėti išbūti, atsiliepiant tada, kai esi klausiamas. Priėmimo patirtis labai svarbi, ypač sunkią akimirką, nes ji neatmeta ir nerūšiuoja, neskirsto į gerus ir blogus, teisius ar neteisius, tikinčius ar netikinčius. Būtent ji leidžia žmogui susikurti tą vidinio komforto minimumą, kuris būtinas, kad galėtum saugiai išgyventi, o paskui ir įvertinti ne tik patiriamą skausmą, bet ir save, ir kitus to skausmo dalyvius“, – savo mintimis dalinasi pašnekovė.
Žinia, kad galėtum kitiems padėti, turi būti išgydytas pats. Elvyra sako: „Jei nepriimi savęs, kaip gali mokėti priimti kitus, juos mylėti? Jei tau nepatinka kokia nors tavo dalis, pažink ją, „kalbėkis“, užmegzk su ja dialogą, „derėkis“, o ne atmesk. Pasilenk prie savęs, paklausk ir išgirsk, kas atsitiko, kad toks tapai,– pataria ji, – veikiausiai išgirsi tai, ką būtinai turi išgirsti, kad galėtumei keistis. Kuo atidesnis esi sau, tuo labiau suvoki savo ribas, tuo lengviau yra atsiduoti Dievui, nes artėji prie gilaus suvokimo, jog iš tiesų pats mažai ką gali, tačiau yra Tas, kuris gali viską“.
Pašnekovė sako nebijanti užbaigti darbo, kuriam jaučiasi jau viską atidavusi. Tada vėl atranda ką nors naujo, ką gali daryti su nauja aistra. Ji žino – kai vidiniai poreikiai būna prinokę, išorinius Dievas parūpina.
Rašyti reiškia labiau matyti ir girdėti
Paprašau Elvyros šiek tiek stabtelti prie jos kūrybinių darbų. Štai jos citata apie fotografių albumą „Tyla iš gervių plunksnų“, kuris yra bendras fotomenininko E. Jurčio fotografių ir E. Kučinskaitės esė darbas: „o aš vėl sakysiu tą patį. Kitoks pasaulis – tai tas, kuris dar girdi kitus, kitą ir Kitą. Aš manau, kad jis vis dėlto ir yra tikrasis, tik kad vis dažniau mūsų „pametamas“. Nebūtinai pikta valia dėl to, kad reikia išgyventi, kad reikia skubėti, kad reikia turėti. (…)
Kartais tikrai atrodo, kad viskas dabar yra apsivertę „atvirkščiai“, ir tai, kas tikra, kas svarbu, imama laikyti nebetikru ar net nesančiu. Ima atrodyti, kad to „kitokio“ pasaulio kažkada buvo daug daugiau, ir jis buvo ne „kitoks“, ne „kitur“, o „toks“ ir „čia“. Tačiau vargu. Jei iš tiesų taip būtų, mūsų visuomenė tiesiog subyrėtų kaip suiręs puvėsis. Nes tik per meilės ryšį, tik girdint kitą ir drąsą už tai sumokėti bet kokią kainą pasaulis laikosi, argi ne?
Kai tos kainos nebemokame, kai išsigąstame ar pasiduodame, suyrame, sugendame, imame nykti, tačiau atsiranda kiti, kurie ją vis dėlto sumoka. Ir todėl tie, kurie subyra, gali vėl keltis. Tik todėl, kad kažkas vis dėlto sumoka sunkią kainą. Man regis, tie, kurie tai pasirenka, žino, jog, norint tuo „kitu“ pasauliu gyventi, nereikia labai susireikšminti – gyventi tuo ramiai, ištikimai, ir tiek. Ir nereikia jaudintis, jei kas ne taip. Nereikia kreipti daug dėmesio į tuos, kurie vis kažkuo nepatenkinti, vis niurzga, vis badosi. Svarbu „išlikti trasoje“, jei gali.
Tas pasaulis yra visur, visur jį gali įžiūrėti – kūrinijos slėpiniuose, tarpuvartėse, sveikuose ir ligoniuose. Jei pavargai – pailsėk. Nieko tokio, į tavo vietą ateis kiti, kurie tą kainą norės ir sutiks mokėti. Nes taip gyventi yra ne tik sunku, bet ir gera. Vidujai ramu ir patikima. Mano patirtis sako, kad taip gyventi pasirenkančių žmonių yra graži daugybė“. (Parengta Kristinos Buidovaitės, Bernardinai.lt).
Ir negaliu susilaikyti nepaklaususi savo pašnekovės, kiek ir kokios gyvenimo druskos suvalgyti ir iš kokio šaltinio vandens atsigerti reikėjo, kad galėtų taip ramiai pasakyti: „Jei pavargai – pailsėk. Nieko tokio, į tavo vietą ateis kiti, kurie tą kainą norės ir sutiks mokėti“? Atsakymas buvo trumpas, bet esminis. „Reikėjo suvalgyti pūdą savo puikybės. Niekas nėra nepakeičiamas. Bene didžiausią pamoką gavau, kai kūrėme „Bernardinus“. Tuo metu jau smarkiai dirbome ir „Bendrakeleiviuose“, įtampos neatlaikė širdis. Vos neaplankiau šv. Petro prie jo saugomų dangaus vartų. Po tokių patirčių atėjo gana realus savo ribų pajutimas ir dar labiau paaštrėjo „mažo gyvenimo“ grožio pajauta. O šaltinio vardo esame prašomi „neužnešioti“ be reikalo“, – ramiai atsakė Elvyra.
Susitikimui buvau parengusi ir dar vieną citatą, norėdama pasitikslinti Elvyros savęs vertinimo skalę. Savo talentą rašyti ji yra apibūdinusi taip: „Turbūt panašiai jaučiasi skulptorius, tašydamas akmens luitą – skaldai, meti į šalį, kas nereikalinga, gludini ir vis labiau matai, kiek daug to žodžio „akmens“ išties yra nevaisingo, bergždžio. Ir sustoji tuomet, kai supranti, kad mažiau palikti nebegalima – dings prasmės. (…) Kai kas nors mane pavadina rašytoja, sakau: nesu rašytoja, nei juo labiau poetė. Esu žiūrėtoja ir skaitytoja. Aš tik taip, kaip moku, pasakau tai, ką matau, o jei tai dar kam nors ir patinka – tikrai džiaugiuosi. Jei kažkam kažko trūksta – yra prirašyta galybė tikros ir nuostabios poezijos, tesisotina į valias“.
Šiais savęs aukštinimo ir savivertės mokymų laikais, kai individualizmas yra pasiekęs Monblano viršūnes, tikrai nedažnai jau besutiksi tokį savęs vertinimo lengvumą ir blaivumą. Dažniausiai kūrėjai labai jautriai reaguoja į nepakankamą savo išskirtinių gebėjimų ir talento įvertinimą. Tačiau Elvyra ir šiuo aspektu nelinkusi daugžodžiauti ar kitaip demonstruotis. „Nesu parašiusi nė vieno teksto neprispausta ar kieno nors neprašoma – argi taip gali atsitikti tikram kūrėjui? Man labai patinka rašyti, bet tai darydama labiau žaidžiu, nei užsiimu tuo rimtai. Kažkada tai buvo mano darbas, dabar – tiesiog džiaugsmas ar poilsis, – dėsto moteris. – Bet ką rašydama nuolat jaučiu žodžio sąlyginumą, ribas“. Šiek tiek patylėjusi priduria, kad truputį pavydi tiems, kurie neabejodami tiki žodžio galia. O po to šypteli ir sako: „Ir vis dėlto tariuosi, jog kada nors turėsiu tiek laiko, kad galėsiu rašyti savo malonumui ir daug. Na, panašiai, kaip kiti groja – sau, savo namuose, savo palėpėse…“ Elvyros balse nuskamba lengvas vylius, o akyse žybteli džiugesio kibirkštėlės. Vadinasi, žodžio trauka jai tikrai nesvetima.
Nenuostabu, kad literatūrologė Viktorija Daujotytė-Pakerienė E. Kučinskaitę yra apibūdinusi kaip gerą stilistę, eseistę, kuri ne pasakoja apie nuotrauką, ne iliustruoja, ne informuoja, o laikosi atsargaus dialogo principo. Štai citata: „Meditacinis susitelkimas, gražus atsargumas su žodžiais – nepažeisti, nesužeisti. Neperdėti. Neperžengti ribos, kuri (vėlgi atsargiai) yra nubrėžta fotografios vaizdo. Suteikti jam pirmenybę. Tokie dalykai, kurie atsiskleidžia bendrame Edžio Jurčio ir Elvyros Kučinskaitės darbe, turi prasmę pasaulyje, kuriame apie prasmę vis mažiau bemąstoma. Siečiau šį dialogą ne tik su gamtos, bet ir su dvasios ekologija“.
Naudojuosi proga paklausti Elvyros, ką jai pačiai duoda rašymas? Gal tai padeda nuraminti ar prisijaukinti dangaus ilgesį? „Rašydama dar labiau priartėju, dar labiau girdžiu, dar labiau matau, – aiškina moteris. – Man tai būdas ragauti dalykus, kurie liečia ar įkvepia, trikdo ar sukrečia“. Tada
lakoniškai nupiešia savo kūrybinį procesą: „Nerašau lengvai. Pirmasis tekstas dažniausiai būna tarsi sunki medžiaga, kurią turiu įveikti. Dažniausiai jį sunaikinu ir tada atsiranda tai, ką norėjau „iškviesti“. O maloniausia yra gludinti. Jausti, kaip ima kvėpuoti visuma, kaip randasi teksto ritmas, kaip lengvai jis pats atsisako to, kas jam nebūtina… Lyg megztum ryšį su kažkuo savarankišku, nuo tavęs nebepriklausančiu. Tekstus nešiojuosi tamsose kaip kažką „nesurinkto“ į vienį. Negirdžiu jų, neišskiriu žodžių ar frazių. Tądien, kai rašau, darau daug pašalinių veiksmų – gaminu valgį, vaikštau, šluostau, stumdau… Truko suprasti, kad tai jau ir yra rašymas, kažkoks galynėjimasis su bevardybe, kuri ateina gauti vardo.“
Tada vėl patyli ir šypteli: „Įdomus klausimas apie dangaus ilgesį. Kažkas tame rašyme yra. Priartėjimas. Prie ko? Atsakymo nenorėčiau sužinoti per anksti.“ Tuo ir užbaigiame pokalbį apie kūrybą.
Pabaigai dar turiu porą tokių truputį provokacinių klausimų ir užduodu juos Elvyrai. Pirmas – ar galėtų išvardinti septynis savo gyvenimo stebuklus, kurie jai liudijo Gyvenimą, ją girdintį? „Atleisk, nemėgstu apie tai kalbėti, juolab – viešai. Stebuklai per dideli, per tikri, per trapūs ir per talpūs, tiesiog neįmanoma jų išeksponuoti. Bet tikrai daug daugiau nei septyni. Aukštikalnė – „per atsitiktinumą“ išgelbėta mano gyvybė. O nesibaigiantis stebuklas – mano mylimi žmonės, bendražygiai, bendraminčiai, kuriais esu apdovanota“,– Elvyra nesileidžia į ilgus postringavimus, tačiau neabejoja nė vienu ištartu žodžiu.
Antras (anot psichologų, į šį klausimą aiškiai ir nesiblaškydami dažniausiai atsako tik vidinę pusiausvyrą jaučiantys asmenys) – ką ji turinti brangiausia, ko negalėtų atsisakyti ir dėl ko galėtų atiduoti viską, kad tik išsaugotų? „Gal nuskambės arogantiškai, bet ignaciškasis dvasingumas, kuris tiek daug davė man asmeniškai ir kuriuo remiuosi savo sielovadiniame darbe, gana neblogai išmokė indiferencijos, kitaip tariant – tam tikro atstumo, sveiko pagarbaus atsitraukimo, teikiančio laisvę ir turėtojui, ir turimajam: turėti, tarsi neturėtum, trokšti, tarsi netrokštum… Tai, žinoma, liečia žmogiškus dalykus, – pasidalina savo pasaulėjauta pašnekovė. – O dėl tikėjimo srities – Petras mums jau davė iškalbingą pavyzdį, kad neverta deklaruoti savo ištikimybės Dievui – ims ir ištiks trikartis išsižadėjimas. Jei neištiko iki šiol, tikrai ne mano nuopelnas“.
Ir užbaigia (labai rūpestingai): „Beje, galėčiau atiduoti viską, kad niekada niekas nesunaikintų mano dukters. Bet ne dėl to, kad norėčiau sau ją turėti. Jei kada nors pajusiu, kad ir nuo šio troškimo esu laisva, suprasiu, kad laikas prašytis į dangų (kodėl turėčiau norėti į pragarą?).“
xxx
Tai tiek to ilgesio Dievo ištikimybei ir Jo laikysenai… „Net palaužtos nendrės nelauš nei blėstančio dagčio negesins“ (Izajo 42, 3).
Užrašė Danguolė Bičkauskienė
