Atsiverčiau pirmąjį „TAPAČIOS“ numerį. Lygiai kaip tuomet, taip ir šiandien židinyje dega ugnis, už lango darganotai pilka ir šalta, o aš rašau tau, mieloji (o gal ir mielasis). Pameni, sakiau „malonu susipažinti“, o šiandien jau penkeri metai, kaip draugaujame. Pripasakojau tau visokių istorijų.
Prisipažinsiu, nekartą nejaukiai baiminausi būti pernelyg atvira, pernelyg nuoga savo nesėkmėmis ir vidaus įtrūkimais. Dieve mano, ar įmanoma ką nors laimėti nerizikuojant, mąstau aš šiandien, prabėgus penkeriems kovos metams. Išlaikyti nekomercinį leidinį tokiu komercišku laikmečiu atrodė ir tebeatrodo visiška kvailystė, savęs pasmerkimas.
Tik kad Evangelija tiesmukai ir ne kartą mus perspėja: „jei kviečio grūdas nekris žemėn ir neapmirs, neneš derliaus“, „jei norėsi išsaugoti savo gyvybę, prarasi, jei prarasi gyvybę dėl Viešpaties, rasi gyvenimą“… Man nepatinka kančia, vargai, pažeminimas, nepatinka ir rizika, bet dar labiau už visa tai nepakenčiu melo, abejingumo, mirties širdyse ir tarp mūsų.
Taigi dėl tų pačių priežasčių mes išlikome, nors taip norėjosi viską nutraukti. Ir belieka viltis, kad esame Tau atgaiva, žodis, keliantis gyventi, atokvėpio properša, o gal proga išsiverkti ir nebyliai pabūti drauge su tokia pačia kaip Tu.
Myliu, Aušrinė
P. s. Sveikinu – šiandien mūsų draugystei 5-eri.
