Savaitgalį praleidau Klaipėdoje pas draugus, o pirmadienį prieš pietus reikėjo būtinai būti sostinėje, tad nusižengiau savo paties susikurtoms taisyklėms ir važiavau traukiniu. Paprastai, kai niekur neskubu, važiuoju auto „stopu“, tad senokai buvau nekeliavęs „plieniniu žirgu“. Visai patiko – greita ir patogu.

Sėdimoje kupė buvo aštuonios vietos, bet visą kelionę važiavome penkiese. Aš įlipau pirmas ir užsiėmiau geriausią vietą – prie lango, kad važiuodamas sėdėčiau „į priekį“. Paskui įlipo kokių trisdešimt penkerių – keturiasdešimties metų vyras su savo mama ir atsisėdo priešais mane – motina prie lango, sūnus greta jos. Jiedu vieninteliai iš mūsų turėjo du didelius lagaminus bagažo. Kaip supratau, vyriškis grįžo iš užsienio. Vėliau greta manęs atsisėdo mergina (pamaniau – studentė), gražiomis rudai įdegusiomis kojomis. Ji beveik visą kelionę žiūrėjo į „Kosmopolitano“  puslapius, o mano žvilgsnis dažnai sustodavo ties jos kojomis. Paskutinis, beveik jau pavėlavęs, įlipo pusę amžiaus perkopęs buhalteris arba tarybinių laikų tiekėjas. Nors iš pat ryto jau buvo karšta ir tvanku, ir ant jo kaktos nuo skubos ir karščio blizgėjo prakaito lašeliai, jis vilkėjo senamadišką pilką kostiumą, buvo susisegęs visas marškinių sagas ir pasirišęs, tokį patį senamadišką kaip ir eilutė kažkokios blankios spalvos kaklaraištį. Tas žmogus man priminė tarnautojus, rodomus tarybiniuose filmuose: paskutinę minutę spėjantys, uždusę ir svarbiausia,  būtinai su senais aptriušusiais odiniais portfeliais rankose. Mano bendrakeleivis savo aptriušusį portfelį pasidėjo ant kelių, apsikabino ir taip važiavo iki pat Vilniaus. Net nebūčiau nustebęs, jeigu pagal scenarijų jis iš to portfelio būtų išsitraukęs į foliją suvyniotą virtą vištą. Pastebėjau, kad buhalterį tiekėją taip pat domino studentės kojos, tik jis į jas žvilgčiodavo labiau paslapčiomis. Kaip tyčia nebuvau pasiėmęs jokios knygos, tad nuobodžiavau. Žiūrėjau tai pro langą, tai į  studentės kojas, ir laukiau, kol ji padės žurnalą į šalį, kad galėčiau užkalbinti, bet taip ir nesulaukiau. Bildėjo traukinio ratai, grojo aštuoniasdešimtų metų muzika. Tarpusavyje kalbėjo tik sūnus su savo motina, bet ir tai labai nedaug, retai persimesdami kelių žodžių sakiniais:

– Nereikėjo, mamyte, trenktis tokį kelią pasitikti. Iš Vilniaus Klaipėdon…

– Kaip nereikėjo, sūneli? Aš juk tavęs beveik septynerius metus nemačiau. Pasiilgau…

Stodavo tyla, ir tik po kokių dešimties minučių sūnus atsakydavo:

– Ir aš pasiilgau.

Kartais vyriškis pasiteiraudavo, kaip gyvena vienas ar kitas žmogus, o motina dažniausiai atsakydavo „gerai“. Jiedu kažkaip įdomiai žiūrėjo vienas į kitą: kai moteris žiūrėdavo pro langą,  kažkur į tolį, sūnus stebėdavo ją ir jos žvilgsnį, o kai mama atsisukdavo į sūnų, jis žvelgdavo pro langą į tolį.

Jau buvom pravažiavę Šiaulius, kai sūnus staiga pašoko iš savo vietos ir pirštu  rodydamas į tolumoje besiganančias karves džiaugsmingu balsu sušuko: – Mile! Mile! Mū, mū! Tai buvo taip nelaukta ir netikėta iš tokio ramaus ir mažakalbio vyriškio, kad visi priešais sėdintys sužiurome į jį. Tuo tarpu motina greitu baugščiu žvilgsniu apžvelgė visus bendrakeleivius,  besistebinčius jos sūnaus poelgiu ir tik po to atsisuko į savo vaiką. Vyriškis žilstelėjusiais smilkiniais taip nelauktai ir nuoširdžiai suvaidino mažą vaiką, jog privertė patikėti, kad jis yra tas dvimetis berniukas, besižavintis karvėmis. Jis suvaidino vien tik savo mamai, nekreipdamas dėmesio, ką apie jo poelgį pagalvos kiti. Motinos ir sūnaus žvilgsniai susitiko. Moters veidas nušvito švelnia atlaidžia šypsena, o akys sudrėko dėkingumo ašaromis. Ji žvelgė į savo sūnų su meile, kuria motinos žiūri besigėrėdamos ramiu savo kūdikių miegu. Sūnus taip pat su šypsena ašarotomis akimis žiūrėjo į mamą. Jo akys buvo pilnos, tikriausiai, niekuomet žodžiais neišsakyto dėkingumo už motinišką ilgesį ir bemiegių naktų rūpestį.

Jis žiūrėjo taip vaikiškai nuoširdžiai, kad tapo aišku, jog „Milė“ yra brangiausia, ką turi dar nemokantis ištarti žodžio „Mama“ vaikas. Vyriškis prisipažino:

– Myliu aš tave, Mile…

– Aš tave irgi labai myliu, vaikeli…

Jiedu prisiglaudė vienas prie kito. Sūnus apkabino mamą, jos galva saugiai atsigulė ant vaiko krūtinės. Abu žiūrėjo pro langą kažkur į tolį, o mes kurį laiką dar žiūrėjome į juos. Ir toliau bildėjo traukinio ratai, ir toliau grojo muzika. Mes trise ir toliau važiavom į priekį. Studentė ir toliau žiūrėjo į „Kosmopolitaną“. Buhalteris ir toliau savo glėbyje spaudė portfelį ir prakaitavo. Aš toliau laukdamas, kol bus proga užkalbint studentę, pakaitomis žiūrėjau tai pro langą, tai į studentės kojas. Mama su sūnumi važiavo „atgal“,  retsykiais pasikeisdami kelių žodžių sakiniais.