Jūsų brolis praėjusią savaitę įsigijo naują BMW, o draugė persikraustė į naujos statybos butą Vilniuje, Žvėryno mikrorajone, mat neseniai ištekėjo. Tačiau jūs negalite džiaugtis jų geromis naujienomis, nes jūsų širdyje apsigyveno žalia pabaisa – pavydas. Ne veltui lietuviai sako: „Ėmė ir pažaliavo iš pavydo“.
Sutikusi draugę sveikinate ją, teiraujatės, kokia jos virtuvė, kas matyti pro langus, linksite ir šypsotės, tačiau viduje tamsu. Jaučiatės apgauta, pralenkta, nes sekasi kitiems, o ne jums.
Pavydas pasaulyje egzistuoja tiek, kiek siekia rašytiniai šaltiniai. Kainas nužudė savo brolį Abelį, nes pavydėjo jam Dievo palankumo. Šekspyro tragedijoje Otelas nužudo savo žmoną Dezdemoną. Visa Lietuvos kunigaikščių istorija išvarpyta istorijų apie brolių žudynes, mat jie vienas kitam pavydėjo valdžios. Šventajame Rašte, Jokūbo laiške, sakoma, kad „pavydas yra blogis, kuris veda prie barnių, kovų, netvarkos ir nedorų darbų“ (Jokūbo laiškas, nuo 3-io skyriaus 14-os iki 4-o skyriaus 2-os eilutės).
Kaip sako bažnyčios tėvai, pavydas yra viena mirtinų nuodėmių. Mirtina ją pavadino dėl mirtinos žalos mūsų sieloms. Viduramžių mene pavydas vaizduojamas kaip pabaisa, ėdanti širdį. Senajame Testamente, Patarlių knygoje, parašyta: „Rami širdis teikia kūnui gyvybę, bet pavydas verčia kaulus pūti“ (Patarlių 14-o skyriaus 30-a eilutė).
Ar pastebėjote, kad tas, kas pradėjo geisti kito žmogaus sėkmės, jo vyro ar žmonos, paaukštinimo darbe, figūros kaip merginos iš aerobikos treniruočių, ar kaimynų baseino, to dvasia aptemsta, o jo siela nustoja gyventi. Atrodo, kad jūsų protą apsėdo mintys, kaip norėtųsi tokio namo kaip kaimyno ar tokio gyvenimo būdo, kai kiekvienais metais gali bent du kartus važiuoti į Antaliją ar Egiptą. Jūsų mintys gali niekinti visa, ką turite: savo vyrą, būstą, išsilavinimą. Net nepajuntate, kaip staiga pradedate…
Visą straipsnį skaitykite „Tapati“ Nr. 3, 2007.
