Pirmąkart į Afriką ją pastūmėjo nuo paauglystės puoselėta svajonė išvysti šį žemyną. Supratusi, kad per tris mėnesius spėjo jį įsimylėti, ten sugrįžo. Šiandien nuo namų ją skiria maždaug 6000 kilometrų, tačiau kai girdi afrikiečius tariant savo vardą, pagalvoja, kad veikiausiai drauge praleisti mėnesiai nenuėjo veltui.
Kai tarp palmių įsispraudusiame dulkėtame kelyje išryškėja baltos spalvos visureigiai, Zé vadinamoje vietovėje pasigirsta šurmulys. Iš molinių trobelių plūsteli būriai krykštaujančių vaikų. Daugumos jų rūbeliai nudėvėti ir seniai išblukinti saulės. Basi jie trypia iš džiaugsmo matydami iš automobilių išlipančius atvykėlius, apspinta juos ir nepaliauja šnekinti. Apdulkėjusiuose veiduose spindi akinamo baltumo šypsenos.
Didžiausiu pasaulyje nevyriausybinei organizacijai priklausančiu laivu-ligonine „Anastasis“ atplaukę savanoriai, regis, jau priprato prie tokio sutikimo. Vakarų Afrikos valstybėje Benine jie jau ketvirtas mėnuo, o kaskart atvykus į Zé, vietiniai juos sutinka taip, tarsi matytų pirmąkart. 26 metų vilnietė Vita sako, kad nors jų visureigiai tais pačiais keliais rieda šimtą kartų per dieną, afrikiečiai niekada nepavargsta sveikintis, o jų vaikai – bėgti iš paskos ir mėginti paliesti.
Prieš keletą šimtų metų į šiuos kraštus laivais atvykdavę svetimšaliai buvo sutinkami priešiškai, nes į Afriką jie plaukdavo norėdami išsigabenti vergų. Tuomet Atlanto vandenyno skalaujamas vakarinis Afrikos krantas buvo pramintas „Vergų pakrante“. Šiandien Benino komercinėje sostinėje Kotonu inkarą išmetęs tarptautinei krikščioniškai organizacijai „Mercy Ships“ (angl. „Gailestingumo laivai“) priklausantis laivas daugeliui vietos gyventojų tapo vilties simboliu, o su laivu atvykę 350 savanorių – žmonėmis, padedančiais įgyvendinti viltis.
Norėjo grįžti
Kai praėjusių metų vasarą Vita savo artimiesiems ir bičiuliams paskelbė aštuoniems mėnesiams išvykstanti į Afriką, vieni išsigando, kiti pavydėjo, o kai kurie teigė, kad jai galvoje švilpauja vėjai. Pažįstantiems Vitos būdą toks sprendimas neturėjo pasirodyti labai netikėtas: pirmąkart į užsienį ilgesniam laikui ji išsiruošė būdama aštuoniolikos, prieš keletą metų buvo nuvykusi į Viduriniojoje Azijoje esančius kalnus, be to, Vita tvirtina, kad žaibiški pokyčiai jai tiesiog būtini, nes kitaip vos per kelias valandas apima nuobodulys.
Dabar jau eina ketvirtas mėnuo, kai Vita išvykusi į Vakarų Afrikoje esantį Beniną. Tiesa, tai nėra pirmoji jos kelionė į šį žemyną. Praėjusių metų kovą ji susikrovė lagaminus ir pirmąkart išvyko į Afriką darbuotis dar 1978 m. JAV įsteigtos nevyriausybinės organizacijos „Mercy Ships“ laive-ligoninėje „Anastasis“, kasmet suteikiančiame įvairios nemokamos medicininės ir humanitarinės pagalbos dešimtims tūkstančių žmonių skurdžiausiuose pasaulio kraštuose. Laive dirbantys profesionalūs chirurgai nemokamai atlieka šimtus sudėtingų operacijų, o iš įvairiausių pasaulio valstybių suvažiavę savanoriai stato ligonines, namus, mokyklas ir vykdo kitokius besivystančioms valstybėms gyvybiškai svarbius darbus.
Tąkart Vita tris mėnesius be užmokesčio darbavosi Siera Leonėje prisišvartavusio laivo virtuvėje, o parvykusi namo, į Lietuvą, suprato, kaip pati sako, jog „susirgo Afrika“. Todėl grįžo į „Anastasį“ toliau dalyvauti savanoriškoje veikloje.
Įprasmina save tarnaudama
Vita teigia apie Afriką svajojusi nuo paauglystės. Tiesa, pati negali paaiškinti kodėl. Tapti savanore ji nutarė todėl, kad jai galimybė realizuoti save, jaustis reikalingai ir suvokti, jog daro kažką prasminga, yra svarbiau nei turėti gerą darbą ir socialines garantijas. Taigi vieną dieną Vilniuje gyvenanti ir gerai apmokamą darbą dirbanti mergina suvokė, jog tai, kuo dabar užsiima, niekam neatneš laimės, juo labiau jai pačiai. O savanoriška veikla, Vitos teigimu, geriausiai įprasmina norą duoti ir tarnauti.
Krikščioniškų principų taikymas „Anastasiu“ išplaukusiems savanoriams yra ne siekiamybė, o gyvenimo būdas. Laive arba vietovėse, esančiose netoli uostų, kuriuose prisišvartuoja, kelias savaites ar ištisus mėnesius dirbantys savanoriai už savo triūsą atlyginimų negauna, be to, patys susimoka už maistą ir gyvenimą laive.
Paklausiau Vitos, kas suteikia įkvėpimo, kai rytais dušą pakeičia puodelis su kibiru, o išvietėse knibždėte knibžda galybė tarakonų. „Šie žmonės tiki Dievo pašaukimu ir yra altruistai“, – paprastai paaiškina ji. „Be to, myli Afriką“, – priduria.
Baltaodžiai visur tampa dėmesio centru
Pirmąkart išlipusi į Vakarų Afrikos krantą – Siera Leonės sostinę Frytauną – Vita buvo priblokšta triukšmo ir smarvės. Aplinkui kunkuliavo gyvenimas: nė per žingsnį nesitraukė ir be perstojo kalbino vietiniai, nepažįstamus baltaodžius visur lydėjo būriai vaikų, o gatvėmis, sudarydami transporto spūstis, stūmėsi tūkstančiai automobilių…
Paprašius apibūdinti jos sutiktus afrikiečius, Vita kaip žirnius išberia krūvą epitetų: draugiški, linksmi, atviri, šilti, tiesmuki, paprasti, paslaugūs, visuomet besišypsantys. Tačiau čia pat ji pabrėžia galinti kalbėti tik apie Vakarų Afrikos gyventojus, kadangi juodasis žemynas pernelyg didelis, o jame gyvenantys žmonės labai skirtingi.
Tiesa, vienas bruožas būdingas kone visiems Vitos sutiktiems afrikiečiams – tai nuolat rodomas dėmesys baltaodžiams. Kartais eidama gatve ji stabteli pasijuokti su ją užkalbinusiais juodukais, kurių dėl kalbos barjero kartais, tiesa, nesupranta. Todėl pusiau juokais bet kuriai dėl dėmesio stokos kenčiančiai baltaodei merginai Vita pataria atvykti į Vakarų Afriką.
Daugiau kaip 7 milijonus gyventojų turinčio Benino komercinėje sostinėje Kotonu yra nemažai baltaodžių, tačiau Vita mano, kad atokesnėse vietovėse kai kuriems afrikiečiams ji greičiausiai buvo viena pirmųjų jų regėtų baltaodžių. Vita prisimena šypseną keliančią kažkieno papasakotą istoriją, kai laivui atplaukus į Sierą Leonę vienas afrikietis pamanė, jog jame yra viso pasaulio baltaodžiai.
Romantika prie žibalinių lempų
Kultūrinis šokas atvykus į naują vietovę yra neišvengiamas, tačiau Vita skuba pabrėžti, kad gyvenant ir darbuojantis pačiame laive įmanoma taip ir neišvysti tikrosios Afrikos. Be to, kaip saulė ir mėnulis skiriasi gyvenimas didmiesčiuose ir mažesniuose kaimeliuose. Štai minėtas Kotonu laikomas labiausiai užterštu pasaulio miestu, o atokioms gyvenvietėms, kuriose darbuojasi Vita, anot jos, būdinga idilė.
Ji pati pusę savaitės praleidžia maždaug už pusantros valandos kelio nuo sostinės esančioje vietovėje Zé, o likusią savaitės dalį būna laive. Čia, tvankiame biure, kuriame kartais nepakanka oro kondicionierių ir, kad būtų kuo kvėpuoti, tenka įsijungti ventiliatorių, tvarkomi įvairūs dokumentai, pildomos ataskaitos, tikrinamos programos. Po darbo dienos galima likti laive ir bendrauti, žaisti stalo žaidimus, žiūrėti filmus, melstis arba važiuoti žaisti tinklinio ar eiti kur nors pavalgyti.
Kai klausaisi apie gyvenimą kaime su vietiniais, imi suvokti, apie kokią idilę buvo kalbama ir kodėl kai kurie žmonės įsimyli Afriką. Taip, išvietėse čia aptinki besiporuojančių tarakonų. Tiesa ir tai, jog dieną kepinantis 30 laipsnių karštis neatslūgsta net naktimis ir tuomet tinklelis nuo moskitų atrodo kaip šilčiausia antklodė. Be to, kanda įvairias ligas platinantys vabzdžiai, o apsiprausti tenka iš kibiro puodeliu pilantis vandenį. Tačiau vakarais susėdama prie žibalinių lempų (mat generatorius veikia kriokdamas ir skleidžia smarvę, todėl niekas nelinkęs jo naudoti). Vakarodami po žvaigždėtu Afrikos dangumi vieni plepa apie gyvenimą, kiti lošia kortomis. Beveik visi niūniuoja vienam vaikinukui skambinant gitara. „Romantika… Oi, kokia romantika! Ypač, kai pilnatis šviečia“, – pasakoja Vita.
Ligos – kaip koncentracijos stovyklose
Tačiau ji skuba pridurti, kad yra ir kitokia, žymiai liūdnesnė Afrikos pusė. Tai visą žemyną kamuojančios ligos, neraštingumas ir skurdas.
Skurdas, kurį Vita išvydo šiame žemyne, jai nebuvo naujiena – panašių vaizdų regėjo keliaudama po Viduriniąją Aziją. Tačiau ji buvo sukrėsta išvydusi, su kokiomis ligomis tenka kovoti vietiniams – tokiomis žmonės Europoje paskutinįsyk sirgo nacių koncentracijos stovyklose.
Profesionali medicinos pagalba yra viena pagrindinių laive tarnaujančių savanorių vykdomų misijų. Kai pagalvoji, jog vidutinis Benino gyventojų amžius vos daugiau nei 16 metų, supranti, kodėl visų pirma stengiamasi padėti vaikams.
Prieš porą mėnesių Pietryčių Aziją nusiaubus cunamiui žuvo daugiau nei ketvirtis milijono žmonių. Pasak Vitos, tokie „cunamiai“ čia, Afrikoje, praūžia kartą per mėnesį, kai epidemijos nusineša dešimčių tūkstančių vaikų gyvybes.
Vos atplaukus į Kotonu, miesto stadione operacijoms buvo atrinkti tie ligoniai, kuriems laivo medikai dar galėjo padėti. Eilėje laukė apie 5000 žmonių. Iš jų buvo atrinkti daugiau nei 400 – jiems bus atliktos operacijos, kol laivas stovės uoste.
Per daugiau nei 25 veiklos metus tarptautinės labdaros organizacijos „Mercy Ships“ atlikti projektai vertinami maždaug ketvirčiu milijardo JAV dolerių. Teigiama, kad įvairios pagalbos jau suteikta beveik 6 milijonams žmonių skurdžiausiose pasaulio valstybėse.
Kai kurioms mokinėms – per 60 metų
Nuo lapkričio mėnesio Benine apsistojusi Vita vykdo suaugusiųjų švietimo programą. Šioje Vakarų Afrikos valstybėje tik kas ketvirta moteris yra raštinga, o bendras gyventojų raštingumo lygis tesiekia 40 proc.
Vietos gyventojus per vertėją mokyti rašyti ir skaityti būtų pernelyg sudėtinga, todėl savanorių tikslas yra apmokyti mokytojus. Vėliau jiems padedama vesti pamokas, rengiami susirinkimai, aptariami kylantys sunkumai. Mokytojams patariama, kaip kūrybiškai vesti pamokas, kadangi vietinės švietimo sistemos metodai grindžiami jau atgyvenusiais principais: kartojimu ir kopijavimu.
Vita prižiūri keturias klases, kurių kiekvienoje yra maždaug 20–30 įvairaus amžiaus moterų; kai kurioms mokinėms daugiau nei 60 metų. Vita pripažįsta, kad per kelis mėnesius neįmanoma perteikti labai daug medžiagos, todėl ji daugiausiai pastangų skiria tam, kad padėtų, o ne mokytų, nes išvykus laivui darbas turi tęstis. Beje, vietos žmonės labai noriai priima pagalbą. Kartais, pasak Vitos, atrodo, jog vien faktas, kad baltaodis žmogus atvyko į Afriką padėti jos gyventojams, juos gali be galo įkvėpti ir padrąsinti.
Ilgisi sniego ir lietuvių kalbos
Vita sako, kad kol kas grįžti namo dar nenori. Tiki, kad jos vieta čia, Afrikoje. Tiesa, ji pasiilgsta sniego, o dar labiau – pasišnekėti su kuo nors lietuviškai. Puikiu išsilavinimu galinčios pasigirti merginos teigimu, čia, apsupta atlapaširdžių afrikiečių ir atsidavusios „Anastasio“ komandos, ji išėjo pačią geriausią – gyvenimo mokyklą, tokios galėtų palinkėti kiekvienam.
Paklausus, ar jai trūksta Lietuvoje pasilikusių draugų ir namiškių, ji atsako neigiamai, nes juos su savimi išsivežė širdyje. Vakarop visureigiu riedėdama vienu iš begalybės dulkėtų Afrikos kelių ir vėl regėdama dėkingus atsisveikinančių afrikiečių veidus ji suvokia, kad iš čia taipogi neišvyks tuščiomis. Žvelgdama į juos ji supranta visam gyvenimui išmoktą pamoką – kad palaiminčiau yra duoti, o ne imti.
Živilė Ligytė
