Perklausęs galybę populiarių dainų, perskaitęs daugybę meilės poemų, pjesių ir romanų ir išklausęs šimtų porų, kaip jie apibūdina savo santykius, šeimų konsultantas H. Hendrix padarė išvadą, kad visus žodžius, kuriuos nuo amžių vienas kitam sako įsimylėjėliai, galima sudėti į keturis pagrindinius sakinius – visa kita yra tik plėtotės. Ir šie keturi sakiniai suteikia retą įžvalgą į pasąmoninę romantinės meilės karalystę.
Štai ką jis rašo knygoje „Santyių labirintai“:
Pirmasis iš šių sakinių nuskamba santykio pradžioje, galbūt per pirmąjį ar antrąjį susitikimą, ir skamba panašiai į šį: „Žinau, kad mes ką tik susitikome, bet kažkodėl jaučiuosi taip, tarsi jau tave pažinočiau.“ Tai nėra vien tik žodžiai, kuriuos įsimylėjėliai sako vienas kitam. Dėl nepaaiškinamos priežasties jie laisvai jaučiasi būdami kartu. Juos apima abipusis patogumo jausmas lyg jau metų metus pažinotų vienas kitą. Vadinu tai „atpažinimo reiškiniu“.
Praėjus dar šiek tiek laiko įsimylėjėliai išsako antrąjį reikšmingą teiginį: „Labai keista – nors susitikinėjame taip trumpai, negaliu prisiminti laiko, kai aš tavęs nepažinojau.“ Nors jie susitiko tik prieš kelias dienas ar savaites, atrodo, kad jie visada buvo kartu; jų santykyje nėra laiko ribų. Vadinu tai „amžinybės reiškiniu“.
Santykiui subrendus, mylimieji pažiūri vienas kitam į akis ir paskelbia trečią reikšmingą teiginį: „Kai esu su tavimi, nebesijaučiu vieniša (-as); jaučiu pilnatvę.“ Patrikas, vienas iš mano klientų, šį jausmą išreiškė šiais žodžiais: „Prieš susipažindamas su Diana, jaučiausi lyg visą gyvenimą klaidžiojau po tuščius didelio namo kambarius. Kai mes susitikome, pasijutau lyg atvėręs duris radau kažką namuose.“ Atrodė, kad šis susitikimas nutraukė jo nesibaigiančią pilnatvės paiešką. Jis pasijuto patenkintas ir pasotintas. Aš vadinu tai „susivienijimo reiškiniu“.
Galų gale, tam tikrą akimirką mylimieji iškalba ketvirtą ir paskutinę meilės deklaraciją. Vienas kitam jie sako: „Aš tave taip myliu, kad negaliu be tavęs gyventi.“ Jie taip įsijautė į vienas kitą, kad negali įsivaizduoti atskiro egzistavimo. Aš vadinu tai „būtinybės reiškiniu“.
Nesvarbu, ar mylimieji iš tiesų pasako panašius žodžius, ar tik patiria už jų slypinčius jausmus, jie pabrėžia tai, ką jau kalbėjau apie romantišką meilę ir jos pasąmoningą prigimtį.
Pirmasis teiginys, kuriuo mylimieji išpažįsta šiurpų atpažinimo jausmą, tampa nebe toks mįslingas, kai prisimename, jog žmonės „pasirenka“ savo mylimuosius, kurie yra panašūs į jų globėjus. Nenuostabu, kad juos aplanko déjà vu pojūtis – jau patirto įspūdis. Pasąmonės lygmenyje jie vėl pasijunta ryšyje su savo globėjais, tik šį kartą jie tiki, kad jų patys giliausi, pagrindiniai ir pirminiai troškimai bus patenkinti. Kažkas ketina jais rūpintis; jie nebebus palikti vieni.
Antras teiginys „Negaliu prisiminti laiko, kai tavęs nepažinojau“ yra liudijimas, kad romantiška meilė yra senųjų smegenų reiškinys. Kai žmonės įsimyli, jų senosios smegenys sulieja jų partnerių įvaizdį su jų globėjų įvaizdžiu, ir jie įžengia į amžinąją dabartį. Pasąmonei intymus meilės santykis labai panašus į buvimą ant mamos rankų, kai buvote kūdikis. Jam būdinga tokia pati saugumo ir apsaugos iliuzija, tokia pati visiško pasinėrimo būsena. Tiesą sakant, jei galėtume stebėti įsimylėjėlių porą šioje svarbioje jų santykių kryžkelėje, pastebėtume kai ką įdomaus: jie abu dalyvauja instinktyviame prisirišimo procese, kuris atkartoja būdą, kaip motinos prisiriša prie savo naujagimių. Jie burkuoja, čiauška, vadina vienas kitą mažybiniais vardais – jiems būtų gėda pakartoti tą viešai. Jie glosto, glamonėja ir džiaugiasi kiekvienu vienas kito kūnų kvadratiniu centimetru – „Kokia miela bambytė!“ „Kokia švelni oda!“ – kaip tik taip mama dievina savo kūdikį. Tuo pat metu jie sustiprina iliuziją, kad yra vienas kito pakaitiniai tėvai, sakydami: „Mylėsiu tave, kaip niekas kitas nemylėjo“, ką pasąmonė supranta kaip „labiau nei mama ir tėtis“. Nereikia nė sakyti, kad senosios smegenys mėgaujasi šiuo žavingu regresyviu elgesiu. Mylimieji tiki, kad jie bus išgydyti – ne per sunkų darbą ar skausmingą savęs suvokimą, bet paprasčiausiai susiliejant su kitu asmeniu, kurį senosios smegenys supainiojo su jų globėjais.
O ką atskleidžia trečiasis teiginys, tas vientisumo ir santaikos jausmas, kuris apgaubia mylimuosius? Kai mylimieji sako vienas kitam: „Kai esu su tavimi, jaučiuosi vientisas ir jaučiu pilnatvę”, jie pripažįsta, kad netyčia pasirinko žmogų, kuris atskleidžia tas jų pačių savybes, kurios buvo užgniaužtos vaikystėje; jie atrado savo prarastąjį „aš“. Žmogus, kuris augo slopindamas jausmus, parinks neįprastai išraiškingą asmenį. Asmuo, kurio seksualumas buvo suvaržytas, parinks kūnišką ir laisvą žmogų. Kai įsimyli žmonės, kurių savybės papildo vienas kitą, jie pasijunta taip, tarsi nuslopinta savasties dalis staiga būtų išlaisvinta. Kaip apkapotos Platono būtybės, kiekviena iš jų tik pusė žmogaus, dabar jie tapo sveiki.
O ką galima pasakyti apie paskutinį teiginį – jausmą, kad mylimieji mirs, jei negalės būti drauge? Ką mums tai sako apie romantiškos meilės prigimtį? Pirma, tai patvirtina faktą, kad įsimylėjėliai nesąmoningai perkelia atsakomybę už savo išlikimą nuo tėvų savo partneriams. Ta pati nuostabi būtybė, kuri pažadino aistrą, dabar ketina apsaugoti juos nuo nuolat persekiojančios mirties baimės. Pasirūpindami nepatenkintais vaikystės poreikiais, jų partneriai bus sąjungininkais kovoje dėl išlikimo. Gilesniame lygmenyje šis sakinys atskleidžia baimę vėl prarasti atgautą vientisumo jausmą, jei mylimieji išsiskirtų. Jie vėl bus suskaidytos, pusinės būtybės, atkirstos nuo egzistencijos pilnatvės. Vienatvė ir nerimas sukils jų viduje, ir jie nebesijaus susiję su aplinkiniu pasauliu. Galiausiai, prarasti vienas kitą reikštų prarasti savo naujai atrastą savastį.
Įsigykite šią knygą H. Hendrix SANTYKIŲ LABIRINTAI leidėjo kaina >>>
