Turbūt ne kartą esame pastebėjusios žmones, kurie eidami kažką murma sau panosėje. Kartais tokie su savimi besikalbantys praeiviai atrodo labai komiškai. Tačiau turbūt nesumeluosiu sakydama, kad visos mes nuolat su savimi kalbamės, gal tik ne visada garsiai. Na, pavyzdžiui, ar niekada neteko dalyvauti tokioje diskusijoje?
„Įdomu, ir kuo gi man šiandien vilktis? Tau šiandien tiktų geltonas švarkelis. Na taip, o ar prie jo turėčiau dėvėti kelnes ar sijoną? Gal sijoną. Aha, puiku, taip ir apsirengsiu, šis derinys labai mane pagyvins. Manau, kad ir kitiems labai patiks, gal net pagirs“. Žiūrėk, visai nejučiom imame piešti įvairiausias situacijas, kai aplinkiniai mums žeria komplimentus ir…
Atrodytų, kad toks minčių dialogas labai jau normalus, nieko čia blogo. Pagalvojau ir pamiršau. Neprieštarausiu. Gal nieko labai blogo čia iš tiesų nėra. Tačiau yra ir kitokių temų pamąstymams, kaip antai: pavydas, išdidumas, liūdesys ar net toks paprastas dalykas kaip maistas ar daiktai.
Bėda užklumpa tada, kai nepastebimai pakliūvame į savo pačių minčių pinkles, menamose situacijose praleidžiame begales laiko, kol galiausiai atsitokėję (o gal ir ne!) pamatome, jog mūsų siela apnuodyta ir išsekusi, o ir sveikata visai pašlijusi.
Aš ir pati – ne išimtis. Ne kartą taip „kalbėjausi“ ir dabar neišvengiu kartkartėmis atslinkusios sunkiosios minčių artilerijos. Tačiau nūdien tokio minčių šurmulio stengiuosi neignoruoti – priešingai, visomis išgalėmis alinančias mintis raunu lauk. Prieš keletą metų, ačiū Dievui, aptikau pora šia tema giliai mane palietusių ir įkvėpusių knygų, tad norėjau ir su jumis, mielos skaitytojos, pasidalinti keletu įžvalgų apie minčių galią ne tik kurti, bet ir griauti žmogaus sielą.
Manau, vertėtų trumpai paminėti, kad tų knygų autorė benediktinų vienuolė Mary Margaret Funk labai atvirai ir vaizdžiai dalijasi ne tik savo, bet ir dykumų tėvų patirtimi kovojant su varginančiomis mintimis. Kas gi tie dykumų tėvai? Apie juos išgirstame dar III–IV a., kai į Sacharos dykumą dėl tuo metu vykusio krikščionių persekiojimo buvo priversti trauktis Romos imperijoje gyvenę tikintieji. Ilgainiui dykumoje susiformavo ištisos krikščionių bendruomenės. Persekiojimams pasibaigus, dalis šių žmonių, ypač jaunų vyrų, pasiliko ten gyventi, kad pasitraukę nuo pasaulio gundymų galėtų atsidėti šventoms gyvenimo vertybėms ir įpročiams puoselėti.
Įdomiausia, kad jie netruko pastebėti, jog pabėgę nuo išorinio triukšmo, jie vis dar gyveno begaliniame savo minčių šurmulyje. Taigi, atradę šią karčią tiesą, dykumų tėvai labai sąmoningai ėmė skirti ypač daug dėmesio savo mintims, jų poveikiui žmogui ir ieškoti būdų, kaip išsilaisvinti iš minčių žabangų. Džiaugiuosi, kad skausminga, bet būtent tuo ir brangi šių tikėjimo protėvių patirtis pasiekė mane ir man padėjo. Viliuosi, ji įkvėps ir jus.
Kaip jau minėjau pačioje pradžioje, mūsų galvose nuolat knibžda įvairiausios mintys. Kartais mintis šmėkšteli, bet veikiai ir praeina – pro vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo. Tačiau kitą kartą atėjusi ji jau pasilieka ilgiau – atrodytų, įsibrovusi į mūsų sielos namus, ji patogiai įsitaiso ir net randa pašnekovę.
Pavyzdžiui, žiūrėdamos įdomiausią televizijos laidą, prisimename, kad atėjo laikas guldyti sūnų miegoti. „Šiandien aš negaliu jo migdyti, turiu gi teisę kartais pailsėti. Ir kodėl vėl aš, tegul vyras šiandien tuo pasirūpina. Juk vakar migdžiau AŠ! O be to, ir taip žymiai dažniau guldau sūnų miegoti. Galų gale pareigomis turime dalintis po lygiai. Ir kodėl jis pats nepasisiūlo? Jis manęs nevertina!..“ Toks dialogas dažniausiai arba nugrimzta ir pasislepia sielos vandenyno dugne, arba savo bangų mūša išsilieja ant nieko nenutuokiančio sutuoktinio. Tačiau paanalizuokime, kas gi čia atsitiko. Pirmiausia atėjo paprastutė mintis, jog laikas suruošti sūnų nakčiai. O aš, nejučia jos užkalbinta, ėmiau su ja bendrauti, ją maitinti, kol galiausiai tapau savo pačios minčių auka.
Jeigu imtume stebėti savo minčių srautą, pamatytume, jog jei pirmosios minties nebūtume palydėję antrąja, tai ši paprasčiausiai būtų ir išblėsusi lyg žolės stiebas vasaros vidurdienį. Priešingu atveju, pradėjusios pokalbį su pirmąja mintimi, leidžiame jai į svečius atsivesti ir draugių. Taip minčių gija storėja ir labai greitai perauga į jausmus ir emocijas. O tai jau kur kas stipriau – žiūrėk, įsitraukė ir visas kūnas. Į jausmus peraugusias mintis gali jausti kone fiziškai. Dažnai pasikartojančios situacijos ir su jomis susiję jausmai galiausiai tampa aistromis. Netrukus mes jau stovime ties savo pasirinkimų kryžkele svarstydamos, duoti aistrai valią ar ne.
Tik nereikia pasiduoti panikai – ne visi jausmai ir norai neigiami. Turime ir pozityvių minčių, nuostabių emocijų, kurias sąmoningai patirdamos pamažėl ugdysime taurias vertybes ir pagirtinus įpročius. Bet jei leidžiame sugrįžti neigiamiems jausmams ir norams, formuojame ydas. Teigiamos mintys teikia energijos, įkvepia mažiems ir dideliems žygdarbiams, o štai neigiamos, turinčios tendenciją paprasčiausiai suktis ratu kaip kokia užstrigusi plokštelė, mus vargina, sekina, neretai ir pavergia.
Todėl labai svarbu pastebėti, apie ką galvojame. Jei mąstome neigiamai, svarbu laiku pagauti minties užuomazgą, kol ji dar neperaugo į jausmą, kol nesuformavo blogo įpročio. Juk kur kas lengviau nutraukti ploną minties siūlą nei storai suvytą minčių virvę.
Neišsigąskite, mielos skaitytojos, jei supratote, jog esate baisių savo minčių skriaudžiamos. Jūsų mintys nėra jūs pačios. Nesistebėkite, o juo labiau nekaltinkite savęs, jei kartais apsilanko bjauri ar kvaila mintis. Ji atėjo ir išėjo, bet ji nėra tai, kas esi tu. Ir visgi, atsargiai! Jei tik leisimės į ilgas diskusijas su savo mintimis, nė nepastebėsime, kai jos ims mus valdyti. Jei minčių šaltinis yra blogio jėgos, skatinančios elgtis piktybiškai, kratykimės jų. Jei mintys gimė iš mūsų pačių – iš praeities prisiminimų ar ateities svajonių – įvertinkime, ar jos mūsų nevargina, ar skatina skleisti gėrį. Jei jums mintis siunčia Kūrėjas, jei kviečia juo sekti, jei skatina mylėti ir kurti, atsiliepkite į šį kvietimą.
Mano skaitytų knygų autorė išskiria kelias pagrindines dažniausiai mus pavergiančių minčių temas. Tai mintys, susijusios su maistu, seksu, daiktais, pykčiu, sielvartu, apatija, garbės vaikymusi ir išdidumu. Nesakau, kad galvoti tomis temomis visada blogai. Negerai būtų, jei tokios mintys pradėtų alinti arba vestų klystkeliais, neleistų teisingai apsispręsti. Pabandykime keletą šių temų panagrinėti plačiau.
Kartais pakanka visai netyčia pamatyti kokio nors žurnalo viršelį, reklaminę skrajutę ar susitikti draugę, kuri nieko blogo nenorėdama pasidžiaugs įsigijusi naują rankinę, kad imtume svajoti, kaip mums BŪTINAI reikia nusipirkti vieną ar kitą daiktą. M. M. Funk labai taikliai įvardija, kad tokios mintys turi didelę tikimybę paversti daiktus dievais, nes ir pats mažiausias niekutis gali pagimdyti norą įsigyti daugiau daiktų. Tuomet jų reikia didesnių, geresnių, gražesnių… O galiausiai imame galvoti, kokiomis priemonėmis reiks tuos daiktus saugoti, ir taip be galo, be krašto. Norint išvengti tokių minčių pinklių derėtų prisiminti, jog visa, ką turime, yra Dievo dovana. Juk ne mes patys nulipdėme žemę, pakabinome saulę, sukūrėme medžius, išmokėme žuvis plaukti, įsigijome rankas, kurios sodina, rengia ar kaip kitaip uždirba mums duonos ir drabužių. Viešpats tai sukūrė, todėl nepamirškime Jam dėkoti, Jo dovanomis džiaugtis ir su kitais dalintis.
Taip pat norėčiau šiek tiek panagrinėti dar vieną itin opią mums visoms temą – pyktį. Ko gero visos esame pastebėjusios, kad pykčio akimirkomis, net jei ir jaučiamės teisios, prišnekame, pridarome daugybę dalykų, dėl kurių vėliau labai gailimės. Pyktis – labai stipri emocija, juntama visu kūnu, bet kaip ir kiti jausmai, jis išauga iš vienos minties. Na, pavyzdžiui, po darbo dienos grįžote namo. Dar pakeliui svajojote, kaip parėjusi ramiai susmuksite į jaukų fotelį ir išgersite puodelį mėtų arbatos. Namai namučiai, kaip jų pasiilgote. Tik va įėjusi į virtuvę išvystate kriauklėje nuo pusryčių likusių nešvarių lėkščių ir puodelių krūvą. Per daug nieko negalvodama už sikaičiate arbatinuką, pradedate plauti indus. Ir lyg iš niekur šmėkšteli mintis: „Esu pavargusi. Tai kodėl taip besijausdama turiu tuos indus plauti? Argi šeima negrįžo anksčiau, argi jie kelias valandas atsipūtę negalėjo to paties padaryti? Ir kodėl, leiskite paklausti, jiems kiekvieną kartą reikia aiškinti, kad nors retsykiais susitvarkytų? Be jokios abejonės, jie tik ir laukia, kada grįš mama ir viską už juos padarys“. Ilgai netrukus akyse ima tvenktis ašaros, o visas kūnas pradeda virpėti lyg elektros kratomas. Šį kartą jau tikrai ne juokais supykote.
Tai ką gi dabar daryti? Dykumų tėvai moko, jog išliedami savo pyktį mes ne tik nesprendžiame problemos, bet toliau ugdome šį žalingą įprotį. Kitaip tariant, pykdamos toliau mokomės pykti. Antra vertus, už spausti šį jausmą savyje taip pat nėra gera išeitis, nes ilgainiui susikaupęs pykčio perteklius ima trikdyti ramybę ir kenkti sveikatai. Kovojant su šiomis mintimis derėtų prisiminti, jog geriau pyktį rauti nei bandyti jį pateisinti. Juk pyktis tikrai apakina, todėl ne tik kad nesugebame priimti informacijos, bet ir iškreiptai ją vertiname. Negana to, pykdamos maitiname savo išdidumą, nes manome geriau žiną, kaip kiti turėtų elgtis. Taigi prieš ką nors sakant ar darant vertėtų pirmiausia nurimti.
Jei norime būti išgirstos ir suprastos, jei siekiame teisingumo, tai ne pyktis, o atleidimas ir gailestingumas bus patys geriausi talkininkai. Tik tuomet pyktį įveiksime, jei mokysimės jį atpažinti dar pačioje jo užuomazgoje ir užuot jį kursčiusios stengsimės savo mintis nukreipti į tai, kas sugrąžins mums ramybę.
Pasidalinsiu keletu bendrų patarimų, kaipgi pabėgti nuo minčių persekiojimo. Reikia pabrėžti, jog, greičiausiai, kovoti su savo mintimis mums teks visą likusį gyvenimą. Neįmanoma juk žmogui negalvoti. Tačiau bent jau viena yra įmanoma – žmogus gali rinktis: ar galvoti vienaip, ar pamąstymams pasirinkti ką geresnio. Tam, kad nuo savo minčių galėtume ne tik pabėgti, bet ir išmoktume apskritai neleisti joms tarpti mumyse, siūlomi keli vadinamieji prevenciniai būdai.
Vienas jų – sekti savo mintis. Stebėdamos jas, leiskime joms ateiti ir išeiti. Nei jų keiskime, nei prie jų apsistokime. Paleiskime jas. Paleisti mintį reiškia susilaikyti nuo kitos minties, norinčios pratęsti pirmosios pradėtą darbą. Grįžkime prie jau anksčiau pateikto pavyzdžio apie ruošiamą miegoti sūnų. Nieko tokio, jei supratote, kad jau įsivėlėte į diskusijas su savo pačios mintimis. Mūsų uždavinys kiekvienoje situacijoje atsekti, kokia gi buvo pirmoji mintis, paskatinusi mus be galo savęs gailėtis ar išsilieti ant sutuoktinio. O juk tai buvo paprasčiausias priminimas, kad sūnui laikas eiti į lovą. Štai čia ir sustokime. Žinant, kur tokia mintis gali nuvesti, vidines diskusijas derėtų pabaigti čia pat. Taip, tai nėra lengva. Gal kartą nepasiseks, gal ir antrą, dešimtą…, bet galiausiai pavyks.
O štai dar vienas patarimas: saugokite savo širdį. Šiuo atveju derėtų mokytis įvardyti, kaip jaučiamės įvairiose situacijose, ir atpažinti būsenas, kai nebejaučiame ramybės. Mūsų ramybės drumstėjai gali būti daiktai, kokia nors vieta ar net žmonės. Na, tarkime, supratau, jog esu tiesiog valdoma begalinio noro pirkti, pirkti ir dar kartą pirkti. Kodėl? Kur? Kaip? Gal akį patraukia ką tik atidarytas prekybos centras, gal paveikė kokia TV laida apie šio sezono madas, o gal kaimynė iš trečio aukšto. Svarbu atpažinti, kas skatina tokius mūsų troškimus. Tuomet tokių situacijų reiktų paprasčiausiai vengti. Bent jau laikinai, kol bandome įveikti nesveiką norą įsigyti kažką naujo.
Išvengti kai kurių minčių, ypač liūdesio ar pykčio, gali padėti ir atgaila. Turbūt nieko nėra baisiau už tai, kaip nešioti savo praeities kaltes ir nuolat jas prisiminti. Kita vertus, tai, kad gailimės dėl savo klaidų ir ieškome atleidimo, yra Dievo dovana. Jis be paliovos mums atleidžia ir vėl atleis, jei tik nuoširdžiai dėl to atgailausime.
Tačiau didžiausias mūsų išbandymas – kad mes patys negalime sau atleisti, todėl pakliūvame į savo minčių pinkles nuolat save kaltindamos. Jeigu norime iš šio užburto rato ištrūkti, pabandykime žengti keletą labai praktiškų žingsnelių atleidimo link. Pirmiausia išpažinkime kaltę Kūrėjui. Tai galime daryti tyliai pačios vienos, o galime ir pasipasakoti patikimam žmogui, kuris išklausys ir nepasmerks. Jei išpažinties metu jaučiame liūdesį, nebėkime nuo jo. Galbūt tuomet geriau suprasime, ką jaučia tas, ką įskaudinome. Liūdėdamos melskimės ir prašykime Dievo pagalbos daugiau taip nebesielgti, o tuomet priimkime Dievo atleidimą. Kartais be galo svarbu išgirsti žodžius, kad man atleista. Todėl jeigu aš kažkam pasipasakoju apie savo padarytą nuodėmę, būtent tas žmogus gali priminti, jog Dievas tikrai atleido. Po tokių kitam nebūtinai matomų atgailos žingsnelių vertėtų pamąstyti, ar nėra būdų kaip nors padarytą klaidą ištaisyti. Tai gali būti žalos atlyginimas ar paprasčiausias susitaikymas su nuskriaustuoju. Tačiau net ir dabar kaltės jausmas vis dar gali pasilikti. Ir vėl nepamirškime maldos, kurios metu galima išsakyti savo baimes vėl suklysti. Suvokti savo netobulumą ir bejėgiškumą tam tikrose srityse – tai Dievo dovana. Tik besijausdamos dvasios vargdienės galėsime priimti Dievo pagalbą. Tuomet, anot M. M. Funk, sielos liūdesys pavirs džiaugsmu, jog Dievas ir atleidžia, ir be perstojo atnaujina bei toliau atkuria pažeistą mūsų asmenį.
Vien tik suprasti ir įvardyti savo mintis nepakanka. Net kai pamatai ir atpažįsti, kokia vieta ar situacija skatina tave vienaip ar kitaip mąstyti ir jaustis – ką gi daryti, kad negalvotumei apie tai? Juk vis tiek galvojasi! Dykumų tėvai siūlo pasitelkti į pagalbą tokias priemones, kurios mintis nukreiptų gera linkme ir sugrąžintų širdies ramybę. Turbūt jau supratote, kad mūsų tikslas nėra tapti nemąstančiomis būtybėmis. Tai neįmanoma. Mūsų tikslas yra prisipildyti teigiamų minčių, o neigiamoms parodyti duris. Žinoma, tikintis žmogus tai gali daryti skaitydamas Šventąjį Raštą ar melsdamasis paprasta Jėzaus Kristaus malda, kartodamas ją tol, kol galiausiai siela nurims, o širdį pasieks gyvybę nešantys žodžiai. Būtent malda ir buvo viena iš labiausiai dykumų tėvų pamėgtų priemonių, padedančių nuraminti mintis ir suteikti joms šviesų atspalvį. Tam jie naudodavo Biblijos eilutes ir be paliovos jomis melsdavosi, neretai giedodavo ir psalmes. Aš pati, pavyzdžiui, nejučiomis imu giedoti kokią nors Teze giesmę. Pripažinsiu, kad tikrai padeda.
Nusiraminti gali padėti ir paprastas fizinis darbas, ypač liūdesio ir apatijos akimirkomis. M. M. Funk primena, jog viena pagrindinių fizinio darbo palydovių – tyla. Tik tyloje išmoksime numalšinti vidinį šurmulį, pradėsime įsiklausyti į savo širdies balsą ir išgirsime Viešpaties paguodos žodžius. Kokį darbą pasirinkti tokiu metu, nėra labai svarbu. Tai gali būti maisto ruoša, gėlyno ravėjimas ar kambarių tvarkymas. Geriausia, kad darbas būtų paprastas ir nesudėtingas, kad nereikėtų per daug galvoti apie jį patį. Pakanka, kad tik rankos būtų užimtos, o mintys sutelktos į tylą arba į maldą.
Ramybės ir poilsio vieta – tai dar viena iš priemonių sutramdyti įsiaudrinusius jausmus. Tokia vieta turėtų būti kuo paprastesnė, kad niekas negalėtų mūsų erzinti ar kaip kitaip atitraukti dėmesį. Tai gali būti mėgstama kėdė prie lango ar miegamasis. Tai ta slapta vieta, kur bėgu ieškoti užuovėjos nuo varginančių minčių ar emocijų, kur mokausi įsiklausyti į savo vidinį balsą, pailsėti, vienumoje pabendraut su savo Kūrėju. Jeigu nevengsime tos vietos aplankyti ir ten atrasti sielos ramybės, ilgainiui pamatysime, kad mums niekur ir eiti nebereikia, kad slaptoji mūsų oazė tėra paprastas veiksmas, kai protas pasineria į širdį ir randa sau atgaivą.
Čia išvardyti būdai nuraminti savo mintis nėra vieninteliai. Kiekviena galėtų papildyti sąrašą ir labai asmeniniais patyrimais, kurie, neabejoju, padeda atsikratyti vidinio šurmulio. Ramios mintys – tai pagrindinis mūsų tikslas. Tad nepasiduokite abejingumui, nekreipdamos dėmesio į tai, kas vyksta jūsų galvoje. Nesileiskite kankinamos piktų minčių, bet visomis išgalėmis ieškokite ir atraskite tai, kas padės atgauti vidinę ramybę. Saugokite savo širdį ir veikiau rinkitės mąstyti „apie tai, kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama, apie visa, kas dorybinga ir šlovinga… ir ramybės Dievas bus su jumis“ (Fil 4, 8–9).
Jūratė Kielienė
Parengta pagal Mary Margaret Funk Thughts Matter – the Practice of the Spiritual Life
Nuotrauka: https://www.flickr.com/photos/h-k-d/3276731419/