Smagiausios šventės man yra spontaniški ištrūkimai iš kasdienybės rutinos – į koncertą ar teatrą, į misto parką, prie upės, su drauge ar net vienai. Tuomet jaučiu – mano siela atsigauna, naujai nušvinta. Laukiu jų, turbūt kaip ir daugelis jūsų, ir kais mėgaujuosi. Tačiau pastebėjau, jog tokius dalykus įvardinti žodžiu “šventė” nelinkusi, o tai, kas tradiciškai vadinama švente, mane… baugina. Kodėl?
Nuo vaikystės ir laukdavau švenčių, ir jų nemėgdavau. Tas laikas man – kažkoks įtampos, kartėlio, rūpesčių ir dažniausia nusivylimų metas. Kalėdų senelis, atnešantis ne tai, ko troškai. Neįpakuotos „praktiškos“ gimtadienio dovanos, kartais net ne gimtadienio dieną. Baimė garsiai pasakyti tai, ko išties norėtum ir menas „prisitaikyti“ prie dovanojamų „naudingų“ daiktų. Kiek tik save prisimenu, švenčių tarsi laukdavau ir nelaukdavau.
Beveik visoms šventėms, pradedant giminaičių vizitais mūsų namuose kokiomis nors progomis ir baigiant religinėmis, scenarijus vis tas pats: suaugusieji valgo, geria, sapalioja ir ginčijasi prie stalo apie bet ką, kad tik atsipalaiduotų nuo kasdienių rūpesčių rutinos, o mes, vaikai, atskirai. Smagu? Tarsi ne mums tos šventės. Vyresnis brolis, pamenu, prašydavo manęs mažos nuo bendro svečių stalo slapta paimti ir atnešti saldainių, kurie šiaip jau būdavo skirti tik svečiams. Visas geresnis maistas ir saldumynai būdavo skirti jiems, tai kurgi jausies švenčiantis?
Mokyklos laikais gana šventiškai galvodavau apie… galimybę pakliūti į ligoninę. Įsivaizduojate: ateina vos ne visa klasė su auklėtoja tavęs aplankyti, atneša dovanų. Mama lanko kasdien, kalba tokius ypač atsargiai ir švelniai parinktus žodžius, lepina… Kuo ne šventė?!? Dabar apie ligoninę taip nebesvajoju, tačiau kai artėja kokia nors šventė, vėl nenatūraliai įsitempiu. Norisi jaustis ypatinga, padaryti kažką malonaus ir kitiems, o vidų tarsi kažkas sukausto, paralyžiuoja…
Žinau, ką galvojate, – vaikiška visa tai. Ir dar kaip! – sutinku su jumis. Tik švenčių dar ir dabar ne itin laukiu. Ką gi daryti su ta širdimi, pilna baimės ir neteisingų lūkesčių?
Tiesa, keletą kartų buvau ypač nustebinta. Draugė sukorė kelis šimtus kilometrų pakeleivingais automobiliais ir padovanojo savo pačios pasiūtą lėlę berniuką, juokais pavadinusi jį mano „vaikinu“. toks vizitas mane ypač pamalonino, tada dar studentę. Ne kartą kitiems pasakojau apie tokį jos žygį – vardan manęs patirtus nepatogumus kelyje ir tokią autentišką dovaną. Lig šiol džiugina širdį tas prisiminimas.
Kitas kartas, kada nušvito mano siela, – kai iš savo mamos, paprastos ir praktiškos moteriškės, taip pat dar studijų metais sulaukiau… nepraktiškos dovanos – dviejų varinių skulptūrėlių. Nustebino, kad taip drąsiai (ir, nuostabiausia, taikliai!) pagalvojo, jog… man patiks. Tai labai palietė. Nesvarbu, kad nustebinusi vėliau vėl gan greitai grįžo prie praktiškųjų dovanų. Ją suprantu, juk dovanos – tokia puiki proga padėti savo vaikams įsigyti dar vieną reikalingą daiktą. O tos skulptūrėlės lig šiol man labai brangios.
Nesu tikra, ar būtent taip kaži kuriuo ne itin lengvu savo gyvenimo periodu sau pasakiau, bet nusprendžiau mokytis… švęsti kasdienybę. Jei tos didžiosios šventės taip nuvilia (o kad per daug lūkesčių į jas sudedu, turbūt jau rašiau), tai gal toji pilka kasdienybė kartais gali padovanoti daugiau šventiškų akimirkų? Todėl ir rašau apie gan savotiškas šventes – mėgavimąsi padrikais gyvenimo duotais momentais. Ieškau sau kitokių progų švęsti. Kad ir tokių, kaip eiti vienai pasivaikščioti. taip, kaip „žalioje“ jaunystėje, braidyti po rudeniškus, dar šviežiai nukritusius lapus. stovėti ant tilto ir ilgai (tiek, kiek norisi) žiūrėti į tekantį upės sruvenimą. Nebėgti kažkur mintyse pagalvojus, jog tomis smulkmenomis pasidžiaugsiu kada nors kitą kartą. Būtent – dabar! Stumti vaiko vežimėlį ir palengva palengva dairytis į medžių viršūnes parke. Nesvarbu, kad trumpai, bet – šventiškai. Kartais nupirkti kažką (sau ar kitiems) beveik pamirštant, jog už tokius dalykus išleidi ir taip trūkstamus pinigus. Arba, kaip kažkur skaičiau, imti ir retsykiais pasidovanoti sau gėlių (nelaukiant, kol kas nors susipras tai padaryti).
Vis dažniau norėčiau išdrįsti švęsti patį gyvenimą. Leisti savaitėmis, mėnesiais, o gal ir metais kasdienybe apsamanojusiai savo sielai išskleisti, atsigauti ir vėl dėl ko nors naujai nudžiugti. Nudžiugti tiek duodant, tiek priimant. Išdrįsti priimti irgi reikia: tik priėmusi kažką sugebėsiu ir pati duoti. Nuoširdžiai padėkoti už taip lauktus palaikymo žodžius, leisti sau džiaugtis gautomis dovanomis, kartais net tokiomis, kurioms reikia skirti laiko „išpakuoti“. pavyzdžiui, suspėti pasidžiaugti… ką tik prasiskleidusios obels žiedais, Kūrėjo nuostabiai įkvėpintais.
Apima nuostaba, kai suprantu: kažkas mane bent šiek tiek tikrai pažįsta. Kviesti save – kaip tai bendraklasei būti išradinga duodant kažką kitiems, ir tai sugrįš šimteriopai – draugų džiugesiu ir šypsenomis. Iš tiesų, kai geriau pagalvoju, toji mano švenčių baimė tėra tik baimė priimti save: tereikia išdrįsti atpažinti savo keistus lūkesčius ir – greičiausiai – juos kažkam atiduoti. Išbarstyti pavėjui kaip obelys išbarsto žiedlapius. Tik tai nėra taip paprasta, kaip apie juos rašyti…
Rūtė Kiburytė
