Giliausia žaizda, kurią vyras nešioja, yra jo tėvo žaizda. Per prievartą, atstūmimą, pasyvumą ar apleidimą dauguma vyrų negavo iš savo tėvų taip jiems, kaip berniukams, būtino patvirtinimo. Jei gavo kai ką kita – žaizdą. Juk jei tavo tėvas turėjo galią patvirtinti, jis taip pat turėjo galią pripažinti nevisaverčiu. Ir tai galioja daugumai šią knygą skaitančių vyrų. Tavo tėvas nesuteikė tau gilaus vyriškumo jausmo, patvirtinimo ir paliko tave tyloje. Arba jis laikė tave nevisaverčiu, atėmė iš tavęs vyriškumą. Bet kuriuo atveju ši žaizda vyrui tampa savimonės pagrindu.
Leiskite užduoti klausimą: ar tu sugebėsi? Išgirsk savo paties atsakymą. Kas tau tai pasakė? Spėju, kad tavo tėtis.
Kartu su žaizda jaučiamės paveldėję iš savo tėvų tam tikrą palikimą, tam tikrą pirminį ryšį, nenutraukiamą saitą su savo tėvais ir kokie jie buvo kaip vyrai. Pagaunu save darant dalykus, kuriuos darė mano tėvas, ir tai priverčia mane krūptelėti. Jis kovojo su pykčiu, ir aš taip pat. Jo pyktis mane sužeidė, o aš savo ruožtu sužeidžiau savo sūnus. Ir tai mane siutina. Mano tėtis jautėsi, kad jam priklauso tai, ko jis nori, ir būdavo labai susiraukęs, kai taip neįvykdavo. Aš taip pat taip darau, ir tai mane liūdina. Priešas tuoj pat prišoka ir sako: Matai, niekuo nuo jo nesiskiri. Esi savo tėvo sūnus. Tai kerta mane iš pat šaknų. Kaip galiu tai paneigti? Jis yra mano tėvas.
Kai žvelgiame į savo tėvus, bijome, kad savo pirmykščiu, giliausiu būdu jie yra tai, kas mes esame ir kuo tapsime. Mūsų likimas. Galbūt niekada neišreiškėme šios esminės baimės žodžiais, bet pažvelkime į tai taip: kiek vyrų praleido metų metus stengdamiesi nebūti panašūs į savo tėvus? Arba mėgindami nuslėpti jų trūkumus, juos apginti? Kodėl gi? Kiek suirzusių motinų pasakė savo sūnums: „Esi visai kaip tėvas“, intuityviai žinodamos, kur tiksliai nukreipti smūgį. Ir kodėl šis dūris toks skaudus?
Nedaug laimingų vyrų turi tėvus, į kuriuos nori būti panašūs. Neseniai kalbėjau su vienu vyru apie tėvystę ir mūsų tėvus, ir jis papasakojo apie savo tėvą, įstabų žmogų, kuris, nepaisant vidurinio išsilavinimo, tapo sėkmingu statybininku, puikiu tėvu ir stipraus charakterio vyru. Kartais vyrai supaprastina tiesą apie savo tėvus, kad galėtų išsaugoti jų tikrovės neatitinkantį įvaizdį, bet šiuo atveju žinojau, kad šis vyras kalba rimtai. Pasakojimą jis baigė tokiais žodžiais: „Tikiuosi, kad būsiu bent per pusę toks vyras kaip jis.“ Buvau apstulbęs ir pajutau ilgesį savo širdy. Šio vyro istorija yra visiškai nepanaši į mano patirtį – tas tikrumas ir žavėjimasis, tas tvirtas įsitikinimas: „Noriu būti panašus į tėvą.“
Ar tau patinka, kas tavo tėvas yra arba buvo kaip vyras? Ar nori būti toks kaip jis? O kalbant apie mūsų tiesioginį poreikį, ar gali jis vesti tave kelionėje, įvesti tave į vyriškumą? Pasirink skalėje tarp „Noriu būti kaip jis, jis rodo man kaip“, „Geras vyrukas, bet ne toks, kokiu norėčiau būti“, „Dažniausiai atsiribojęs. Nenoriu turėti su juo daug bendro“ ir „Nedoras žmogus. Teišlaisvina mane Dievas nuo jo palikimo.“
Dauguma vyrų jaučia savo tėvų nuosprendį bent trimis būdais. Mes jaučiame žaizdos nuosprendį dėl atsakymo, kurį gavome į savo giliausią Klausimą (Ar aš sugebėsiu?). Jaučiame nuosprendį dėl fakto, kad šiuo metu nėra žmogaus, kuris galėtų atsakyti į poreikį, parodyti kelią ir įvesdinti mus į vyriškumą. Ir jaučiame nuosprendį dėl saito, kurį jaučiame su savo tėvais – jų nuodėmėmis, jų nesėkmėmis, kas jie buvo kaip vyrai. Tai lyg tau padalytos kortos. Jeigu pasiseks ir didelėmis pastangomis galbūt pasieksi daugiau negu jis, vis tiek visada liksi jo sūnus. Pagaliau prisiminkime posakius, tokius kaip šis: „Obuolys nuo obels netoli rieda.“ Jei giminės medis yra pasididžiavimo šaltinis, gali užtikrintai judėti pirmyn. Bet jei ne, turime suprasti, kad neprivalome tūnoti po jo šešėliu.
(Iš John Eldredge knygos „Vyro kelionė“)
Skaitykite daugiau: Tikrojo tėvo sūnus arba kaip išsivaduoti iš netikusio paveldo
