BŪDAMI SUŽEISTI ŽEIDŽIAME KITUS
Šiandien maisto prekių parduotuvėje kasininkė buvo pikta. Paniurusi ir burbėdama nekantriai šnairavo į mane, kraunančią produktus.
Jaučiausi nemaloniai teisiama. „Na va, neišauklėta, prasčiokė“, – dabar jau aš klijavau jai ne vieną etiketę, bet akis užkliuvo už negrabiai ir pernelyg aiškiai užpudruotos praskeltos lūpos.
Staiga lyg kas būtų pašnibždėjęs: „Jai ir taip nesaldu. Sumušė… Turbūt prisigėręs vyras… Pinigų nėra, jai neišeis tiek prisipirkti, o aš sau vis kraunu ir kraunu prekę po prekės“. Kažkas persimainė. Širdyje pajutau moterišką solidarumą, atjautą, norą paguosti.
Sužeista. Pažeminta. Nuvilta. Labiau viduj, išorėje beveik nematyti – užpudruota.
Čia pat prisiminiau girdėtą posakį: blogų žmonių nėra, yra tik sužeisti. Kaip kitaip pradedi matyti žmones tuo patikėjusi! Ir tekstą imi girdėti kitą, nei jie tau sako. Juk skausmas iškreipia elgesį, ne tik veidą. Taip lengvai atjaučiame ligonį: „Vargšelis, jam širdies infarktas“. Ir nesitikim, kad jis tuoj ims bėgti ir malkas skaldyti. Tačiau iš savo sutuoktinio, augusio be tėvo (arba turėjusį alkoholiką tėvą, o gal tik jo vaikščiojantį pavidalą), drastiškai reikalaujame brandumo, vyriško, atjaučiančio elgesio.
Sužeisti. Visi iki vieno. Tik pasipudravę, pleistriukais apsiklijavę, kaip tik įmanoma užsimaskavę, viską giliai užkišę užmaršties užkrosnin – kad tik nereikėtų vėl išgyventi tos gėdos, pažeminimo ir, žinoma, skausmo.
Ir viskas dėl to paties sindromo – aukos, vaikščiojančios ir toliau kitus žeidžiančios riksmu, netikėjimu, nejautrumu, neapykanta, pavydu.
Kaip mums visiems reikia jautraus Viešpaties glėbio, jo kelių, niekuo nekaltinančio Jo žvilgsnio, vilties, kad būtinai BUS, kas širdyje susvajota.
„Ne pas sveikuosius aš atėjau, pas sužeistus“. „Sveikiems nereikia gydytojo“. Lyg ir apie mus pasakyta. Tai ko gi nesveikstam, o ir toliau elgiamės kaip bjaurios burbeklės? Ko gi mums dar reikia?
Pasikviesti. Įsileisti. Atsidengti. Iš pradžių artimui, tada maldoje viską mačiusiam ir su mumis drauge raudojusiam Viešpačiui.
Kviečiu ir meldžiu už visas mus, mielosios, skaitančios šio numerio tekstus ir piešinius, kad šiais puslapiais Viešpats atvertų, gydytų ir gyvas darytų.
Besimokinanti jus mylėti,
Aušrinė
Svarbu: palaukite keletą sekundžių, kol įsikels failas, tuomet spustelėkite ant paveikslėlio ir atversite didesnį langą. Apatiniame meniu pasirinkite norimą puslapį, tuomet dar kartą spustelėkite ekrane ir atversite žurnalą tikruoju dydžiu, kurį patogu skaityti.
