DANGUS YRA MANYJE
Tąkart mintys lyg pikti debesys apgulė mano sielos langus. „Niekam to ne reikia, kaip gyveno iki tolei, taip išgyvens be šio žurnalo… tu esi tikra kvailė kovo dama ir kabindamasi… iš kur šįkart gausi pinigų leidybai… vis vien negali sukurti tokios kokybės, apie kokią svajoji… ir nieko tai neišgelbės…“
Rankos kabėjo lyg švininės, širdis ir akys žiūrėjo žemyn. Žmogaus protas sakė, kad išlaikyti žurnalo neįmanoma. Visą dieną slankiojau kaip vaiduoklis po namus, nejausdama nė lašo gyvybės. Tik pareigos stūmė mane judėti. Prisimenu, ploviau indus, kai išgirdau vyrą šaukiant: „Tau atėjo laiškas, eik paskaityti“. Širdis virptelėjo. Lėtai nusliūkinau prie kompiuterio, atsidariau savo pašto dėžutę. Laiškas buvo skirtas redakcijai.
<…> stovėdama eilėje prie kasos visai man netikėtai pamačiau krūvelę „Tapati“ žurnalų. Ranka pati ištiesė juos paimti. Akį traukte patraukė dar nematytas žurnalo viršelis. Tai buvo 1- asis numeris.
Stovėjau, varčiau, skaitinėjau antraštes… Ir žinote, pasijutau tarsi sutikusi gerą gerą draugę, kuri be jokių klausimų būtų supratusi mano „buką“ žvilgsnį. Suprato mano nuovargį, mano susirūpinimo skausmą dėl nepabaigtų darbų, mano savigraužą, kad esu ne tokia greita ir ne tokia…
Aš nusišypsojau. Nusišypsojau pati sau ir tam kažkam nepaaiškinamai artimam, kuris paguodė ir švelniai palydėjo namo. Juk pasakyta: „Palikite rytojui savo rūpesčius…“
Tą laimingą pavakarę aš negalėjau pati jų nusimesti, tada atėjo JIS ir nuėmė juos…
Išeidama dar kartą atsisukau, norėdama padėkoti…
Nepajutau kaip ašaros lyg pupos pradėjo byrėti ant mano stalo, ištiestų rankų, klaviatūros. Neskubėjau jų slėpti. Jutau, kaip jos plauna mano surambėjusią sielą ir išstumia bjaurią neviltį lauk.
„Liežuvio galioje gyvenimas ir mirtis“, – prisiminiau mintį iš Šventojo Rašto.
Argi tai ne stebuklas – aš vėl kėliausi gyventi ir norėti. Tai padėjo vienai moteriai, vadinasi, viskas ne veltui. Juk Gerasis Ganytojas irgi palikdavo viską ir eidavo ieškoti vienos paklydusios avies…
Ir taip ne kartą jūsų geras žodis, paprastas „ačiū“ ar telefono skambutis nustumdavo neįmanomų finansų ir straipsnių paieškų kalnus. Ir vėl gimdavo naujas žurnalas, nauja sėkla, kuri, viliuosi, pamaitindavo bent vieną.
Ačiū už jūsų laiškus ir padrąsinimus.
Jūs net neįsivaizduojate, kaip mes jų laukiam.
Aušrinė
Svarbu: palaukite keletą sekundžių, kol įsikels failas, tuomet spustelėkite ant paveikslėlio ir atversite didesnį langą. Apatiniame meniu pasirinkite norimą puslapį, tuomet dar kartą spustelėkite ekrane ir atversite žurnalą tikruoju dydžiu, kurį patogu skaityti.