Giedrė lėtai, niurzgėdama ir supykusi, kad reikia keltis, ropščiasi iš lovos. Ji ilgai prausiasi ir neskuba prie pusryčių stalo. Vis dar vilkėdama pižamą mergaitė įsijungia televizorių. Iš kambario pasigirsta tėčio balsas: „Giedre, jei nesusiruoši per dešimt minučių – į mokyklą tavęs nevešiu. Aš gi negaliu kasdien vėluoti į darbą!“ Giedrė toliau lėtai valgo, stebėdama televizoriaus ekraną, lyg nieko daugiau nematytų ir negirdėtų. Tuo tarpu mama su mažyliu ant rankų pradeda širsti: „Greičiau, pavėluosi į mokyklą!“ Tačiau Giedrei tai, atrodo, mažiausiai rūpi. Na, gal šiek tiek – ji neramiai tabaluoja kojomis po kėde, tačiau ir toliau bando tėvų kantrybę.
Tėtis pratrūksta ant Giedrės pykčiu. Mama puola ginti „vargšą skriaudžiamą vaiką“. Iš namų Giedrė su tėčiu išeina gerokai vėliau, nei derėtų. Visą kelią ji automobilyje verkia. Nenori eiti į pamokas, nes vaikai juoksis, o mokytoja vėl pyks, kad ji vėluoja. Tėtis taip pat vėluoja į darbą…
Kitą rytą vėl kartosis tas pats
Su panašiomis situacijomis susiduria daugelis vaikus auginančių šeimų. Dažnai mamos, nežinodamos, ką daryti, jaučiasi kaltos ir sutrikusios: nesinori skriausti vaiko, tačiau kaip auklėti, kad nebūtų pažeista jo asmenybė ir kad namuose būtų tvarka? Mūsų močiutės ir seneliai auklėjo vaikus pasitikėdami savimi ir jautėsi šeimoje autoritetai net klysdami, o dauguma šių dienų mamų ir tėčių nežino, kaip teisingiau elgtis sudėtingose situacijose, yra sutrikę ir nepasitiki savimi. Išreiškę vaikui pyktį ar nepasitenkinimą jo elgesiu, jie neretai pasijunta kalti, nieko neverti ir bejėgiai.
Vienas opiausių šių dienų klausimų: kai auklėti vaikus nepažeidžiant jų asmenybės?
Aiškios ribos ir gyvenimo taisyklės padeda vaikams jaustis saugiems. Aiškios taisyklės padeda derinti
skirtingus žmonių poreikius taip, kad kiekvienas galėtų jaustis patogiai ir saugiai. Kaip gatvėje reikalingos eismo taisyklės, taip ir bendro gyvenimo taisyklės padeda išvengti tarpusavio santykių „susidūrimų“. Jų vaikas išmoksta gyvendamas su tėvais, stebėdamas jų bendravimo pavyzdį ir patirdamas vienokį ar kitokį atsaką į savo elgesį. Labai svarbu, kad vaikas suprastų taisyklių (jūsų reakcijų) prasmę, nes kitaip jos taps našta, kurios anksčiau ar vėliau jis sieks atsikratyti.
Pavyzdžiui, jei nesuprasime, kodėl užsidegus raudonam šviesoforo signalui reikia sustoti, ir manysime, kad šviesoforas sugalvotas ne mūsų saugumui garantuoti, o tik laikui gaišinti, kaskart, kai gatvėje nematysime policininko, stengsimės nepaisyti šios „nesąmonės“. Taip pat ir su vaikais. Jei norite, kad jūsų mažylė ar mažylis negalvotų apie jus kaip apie blogą, nemylinčią mamą, kuri tik reikalauja ir priekaištauja, padėkite jai suprasti taisyklių, kurių norite ją išmokyti, prasmę.
Kartais vaikai tiesiog „neklauso“, ką kalba tėvai, tuomet taisyklių reikėtų mokyti pasitelkiant natūralių padarinių metodą. Pavyzdžiui, Giedrės tėvai, matydami netinkamą jos elgesį, galėtų įspėti, kad jei ji nori rytą mokykloje pradėti maloniai, turėtų sparčiau keltis ir ruoštis, kad nepavėluotų, o jei nusprendžia delsti ir nesiskubinti, vadinasi, pasirenka ir nemalonų „susidūrimą“ su mokytojos pastabomis ir vaikų
pašaipa.
Arba, pavyzdžiui, jei Martynas grįžęs iš lauko nutaria įbėgti į svetainę, kurioje tėvai ilsisi, ir garsiai triukšmauja, jam bus liepta eiti į savo kambarį, kuriame jis galės triukšmauti, bet turės būti vienas. Vaikai, perprasdami elgesio padarinius ir suvokdami bendro gyvenimo taisykles, išmoksta numatyti, kas jų laukia vienaip ar kitaip pasielgus. Jie išmoksta nuspėti savo pačių sprendimų rezultatus, todėl gali jaustis saugūs.
Nuosekliai taikomų taisyklių ir aiškių ribų, kas leistina ir kas ne, nebuvimas lemia vaikų sutrikimą ir nesaugumą. Vaikai tampa įsitempę ir irzlūs. Nesant aiškių ribų, vaikai patys mėgina jas išsiaiškinti elgdamiesi provokuojančiai. Jie tarsi bando, „kas bus, jei važiuosiu pirmyn degant raudonam šviesoforo signalui“. Kartą taip „pravažiavęs“, kitąsyk vaikas vėl mėgins elgtis taip pat, tačiau nežinia, kuo
tai baigsis.
Kaip nustatyti vaikui ribas
Jei 3–11m. vaikas elgiasi netinkamai: garsiai šūkauja, prasivardžiuoja, rodo grimasas, stumdo kitą, spardo, užsimoja kitam vaikui daiktu, rizikuoja susižeisti, laužo ar gadina aplinką, įsiterpia į suaugusiųjų šneką, nepaklūsta nurodymui liautis daryti kažką netinkama – būtina nustatyti ribas, įvedant aiškias taisykles. Kaip tai daryti?
Pirmiausia pati sau aiškiai įvardykite, kokį elgesį norite pakeisti. Pavyzdžiui, „noriu, kad vaikas liautųsi pertraukinėti mano pokalbį su kitu žmogumi, nes jaučiuosi nesmagiai“. Tada aiškiai pasakykite vaikui, kokio jo elgesio prašote – t. y. nurodykite elgesio taisyklę. Pavyzdžiui, „prašau nepertraukti mano pokalbio su teta, kol baigsiu šnekėti, nes man tai nemalonu“. Tai sakyti turėtumėte būdama priešais vaiką, žiūrėdama jam tiesiai į akis ir tvirtu, bet ramiu balsu.
Jei vaikas nepaklustų – dar kartą žiūrėdama į akis pakartokite savo prašymą. Tuomet nurodykite, kokie bus padariniai. Pavyzdžiui, „prašau nepertraukti mano pokalbio su teta, nes man tai nemalonu. Jei nesiliausi, penkias minutes praleisi vienas virtuvėje“. Šitaip jūs padėsite vaikui įsisąmoninti, kad nuo jo pasirinkimo priklausys tolesni padariniai: ar jis liks drauge, ar turės būti vienas ir dargi neįdomioje aplinkoje. Mažiems vaikams nepatinka likti be jokio dėmesio, ypač kai jie neturi ką veikti, todėl šitokia bausmė daugeliu atvejų yra veiksminga.
Jei vaikas vis tiek nusprendė nepaklusti – pritaikykite padarinius. Svarbu, kad tai darytumėte ramiai ir tvirtai, bet nepiktai. Vaiką galima izoliuoti jam neįdomioje aplinkoje tiek minučių, kiek jam metų. Jei ožiuotųsi, pridėkite dar 1–2 minutes, bet ne daugiau. Nesijaudinkite, jei vaikas niurzga ir piktinasi bausme. Jam reikia laiko suvaldyti savo jausmus ir suvokti, kas darosi.
Bausmei pasibaigus būtinai išsiaiškinkite, ar vaikas teisingai suprato, už ką buvo nubaustas. Galite, pavyzdžiui, paprašyti pasakyti, kaip jis suprato, dėl ko jį baudėte. Jei reikalinga, dar kartą paaiškinkite, kodėl jo elgesys buvo neteisingas.
Jei 12–16 m. paauglys maištauja reikalaudamas sau daugiau laisvių: ilgesnio vakarojimo su draugais, išvykų su nakvyne be suaugusiųjų, laisvės pačiam pirkti sau drabužius ir panašiai, reikėtų nubrėžti tokias ribas, kurios padėtų jam suprasti, kaip jis gali pelnyti daugiau jūsų pasitikėjimo ir kartu daugiau laisvės ir savarankiškumo. Tai galima daryti panašiai, kaip anksčiau aprašytame ribų nustatymo modelyje.
Pavyzdžiui, jei paauglys maištauja, kad skiriate per mažai pinigų jo drabužiams, perkate ne tokius, kokių jam reikia, ir reikalauja pinigų ir laisvės pirkti pats, galėtumėte elgtis taip: Įvardykite, kokio savarankiško elgesio tikitės iš paauglio ir kaip patikrinsite, ar jis tai sugeba. Pavyzdžiui, „Noriu, kad sūnus išmoktų rūpintis savo drabužiais ir atsakingai elgtis su pinigais.
Jei sugebės savarankiškai įsigyti vieną sutartą daiktą, pavyzdžiui, batus, tinkamai pasirinkdamas pagal kainą ir kokybę, suteiksiu jam laisvę įsigyti visus reikiamus drabužius vienam sezonui, skirdamas tam tikrą sumą pinigų. Jei nesugebės to padaryti, suteiksiu jam tokią pačią progą reikšti savarankiškumą kitą sezoną“.
Tada pasakykite paaugliui savo pasiūlymą ir nurodykite būsimus padarinius. Vėliau šiuos padarinius pritaikykite. Nepamirškite, kad svarbiausia, jog vaikas ar paauglys, patyręs neigiamus padarinius, turėtų kitą progą išbandyti savo galimybes ir aiškiai žinotų, kokių reikalavimų turi laikytis, kad pasiektų, ko trokšta.
Kodėl tėvai kartai nuolaidžiauja vaikui
- Kartais sunku pasakyti vaikui „Ne“
Būdami užsiėmę ar praleidę visą dieną darbe tėvai neretai jaučia kaltę, kad nepakankamai skiria dėmesio vaikui. Todėl jie gali vengti „skaudinti“ jį drausmindami. Tu tarpu vaikas, galbūt visą dieną laukė tėvų, kad galėtų „patikinti“ ribas. - Vaikas gali atrodyti silpnas ir pažeidžiamas
Kartais vaikai, norėdami tėvų dėmesio elgiasi provokuojančiai: verkšlena, skundžiasi, trypia kojomis, atrodo nelaimingi ir skriaudžiami. Įvairiai bandydami kantrybę, jie išmoksta, kokiu elgesiu gali privesti tėvus jiems leisti nepaisyti taisyklių ir pažeisti ribas. - Šeimai išgyvenant krizę
Šeimos krizės metu tėvai gali būti linkę nuolaidžiauti vaikui. Pavyzdžiu, mama, jausdamasi kalta dėl skyrybų su vaiko tėvu gali mėginti „išpirki“ savo kaltę jam įsiteikdama ar nuolaidžiaudama. Tu tarpu tėvas gali mėginti „išpirki“ savo kaltę, kad negyvena su vaiku be saiko lepindamas jį dovanomis. Toks elgesys vaikui perša mintį, kad tėvai yra nepakankamai geri, nepakankamai jį myli, todėl reikia iš jų daugiau reikalauti. - Kai tėvai būna pavargę
Kartais po sunkios darbo dienos tėvai jaučiasi pavargę, todėl tampa „mažiau atsparūs“ provokuojamam vaiko elgesiui. Tėvams gali neužtekti valios ir energijos rūpintis vaiko auklėjimu ir pasakyti „Ne“. - Jei tėvai jaučiasi nepakankamai geri
Negalėdami vaikui suteikti tokio gyvenimo, kokio norėtų, tėvai gali stengtis įtiki jam siūlydami mažiau vertingus dalykus: ledus, traškučius ir panašiai. Tačiau toks elgesys greičiausiai vaikui pasirodys mėginimas „išsisukti“, todėl jis gali imti reikalauti vis daugiau kad nesijaustų apgautas. Večiau būti atviram su vaiku. - Norėdami paguosti vaiką
Vaikui, patyrus skriaudą kieme, darželyje ar mokykloje, tėvai gali norėti jį paguosti. Tai natūralu, tačiau jei beguosdami leidžia jam pažeisti nusistovėjusias taisykles – valgyti saldumynus prieš vakarienę, ilgiau žiūrėti televizorių ar panašiai – iš tikrųjų nė kiek nepadeda. Žymiai vertingiau vaiką pamokyti, kaip jis galėtų kitą kartą apginti savo nuomonę ir neleisti, kad bendraamžiai šaipytųsi ar skriaustų. Toks dėmesys vaikui ir įprastų taisyklių šeimoje laikymasis tik padės jam jautis saugiau.
Parengė psichologė
soc. m dr. Daiva Selmistraitienė
Tel 8 699 46714
Nuotrauka: https://flic.kr/p/gJUsoD
