Tai dviejų moterų atpirkimo istorija.
Dešimtmetė Keilė Ren nekalba nuo tada, kai narkomanė mama išėjo ir paliko ją atokioje trobelėje, apsuptoje aukštų sekvojų, gyventi su žmogumi, pavojingu kaip pats blogis. Tyloje, vieninteliame prieglobstyje, Keilė renka žodžius, kurių galbūt niekada neištars, iš vienintelio likusio motiną primenančio daikto – žodyno:
Aš renku žodžius. Laikau juos dėžutėje savo galvoje…
…Norėčiau laikyti tikroje dėžutėje – gražioje, galbūt batų dėžėje, papuoštoje gėlėtu vyniojamuoju popieriumi. Rašyčiau žodžius ant popieriaus skiautelių ir dėčiau į dėžutę. Kada tik panorėjusi atsidaryčiau dėžutę, imčiau popierines skiauteles, skaityčiau ir jausčiau žodžius – visus iš karto. O paskui dėžutę paslėpčiau. Tačiau žodžiams saugiau mano galvoje. Jis negali iš čia jų paimti.
Sjera Don – vieniša trisdešimt ketverių metų menininkė. Ji leido praeities nuodėmių gėdai nuslopinti dabartines viltis ir nusprendė slėpti savo skausmą kontroliuodama aplinkybes. Tačiau per dvyliktas dukters mirties metines Sjeros kontrolė ima irti, nes Dievas iš vaikystės laikų kviečia ją atgal pas save.
Apvaizdos suvestos draugėn, Keilė ir Sjera kartu patirs gydančio Žodžio – Jėzaus Kristaus – malonę.