Saulėgrąžų laukas
Į rudens dieną pilką
saulėgrąžų laukas.
Kaip šviesu!
Kaip geltona!
Ir mano širdis –
Saulėgrąža.
Ačiū, Kūrėjau,
už tą malonę.
Ačiū už norą –
į saulę.
Ačiū už troškimą –
į šviesą.
O, kaip norėčiau,
kad nusiminusių
soduose
saulėgrąžų vėjai
prisėtų.
Gal tada ir jie
į džiaugsmą
atsigręžt panorėtų,
kai saulėgrąžos saulėmis
po jų langais
suspindėtų.
2010
Pamatau prie elektrinio radiatoriaus ant sofos sėdinčią sulinkusią senutę, storu chalatu apsisiautusią. Vėl liūdna. Staiga senutė pakelia akis – koks kontrastas viskam, ką mačiau lig tol – iš akių sklinda šviesa. Net sutrinku, nebežinau nė kaip pradėti. „Prašom sėstis“, – pakviečia. Atsisėdu ant kėdutės prie seno darbo stalo, iš kitos radiatoriaus pusės, ir pradedame kalbėtis.
Perskaičiau Jūsų knygelę iki šešiasdešimto puslapio (tik tiek tespėjau). Mane nustebino tai, kad Jūsų eilėraščiuose be galo daug pozityvumo ir šviesos linkėjimo kitam. O juk Jūs tiek daug iškentėjote: ir kalėjimą, ir tremtį, ir alinančius darbus, ir bemieges naktis, ir daug ką dar galima būtų vardinti, – tačiau eilėmis nė kiek dėl to nesiskundžiate. O juk dabar tiek savo dalia nepatenkintų, besiskundžiančių, murmančių žmonių.
O kiek yra gražių ir įdomių dalykų… Koks gražus Viešpaties pasaulis, jei mes jo nesutepame, nesulaužome. Kiek daug šviesių kentėjusių ir gražiai savo kančią ištvėrusių žmonių. O mano kukliame gyvenime, kas jums gali būti įdomu?
Įdomu, kas įkvepia Jus kurti?
Dabar aš nieko nedarau, tik rašau. Visa, ką darau, darau iš tikėjimo į Dievą. Aš nedrįsčiau sakyti, kad myliu Dievą. Aš artėju prie tos meilės, šis artėjimas prie Viešpaties, prie žmogaus širdies ir įkvepia. Yra ne taip mažai žmonių, kurie laiškuose, telefonu sako, kad mano eilėraščiai padeda jiems gyventi. Kai kurie juos laiko pasidėję prie maldaknygės. Mums reikalinga šitoji šviesa, kuri sklinda iš šitų eilučių. Man nedrąsu šitaip kalbėti. Aš pati savo eilėraščiais save auklėju, sau pamokslėlius sakau, savo širdį drąsinu nuolat. Kad ji nesikrimstų, neliūdėtų, kad mokytųsi mylėti. Man sako: „Žinai, aš skaičiau iki paryčių… Atrodo, lyg jūs būtumėte mano sielą išdainavusi.“
Šiuo metu aš nieko neveikiu – tik rašau. Dirbau mokytoja, vaikų namų auklėtoja buvau trylika metų, esu edukologijos daktarė – studentams skaičiau paskaitas apie krikščioniškąją pedagogiką. Turiu artimų žmonių ratelį ir vidinį išėjimą į erdvę. Toks pavyzdys, vienas iš paskutiniųjų atradimų. Manęs klausia: „Gal man tave nuvežti prie jūros? Į botanikos sodą?..“ Vieni tai gali vadinti gyvenimu, likimu, o aš tai vadinu Viešpačiu. Taigi Viešpats yra taip sutvarkęs, kad kai gyvenimas traukiasi į kiautą, tarytum visa pasaulio grožybė ateina į mano kambarį: čia man ir jūra, ir gėlės žydi, čia aš ir savo meiles prisimenu bei myliu.
Myliu žmones, tikrai myliu žmones. Ir kai meilė atsiliepia, labai gera. Dievas davė žmogui nuostabią galią mylėti. Svarbiausia, kad tu myli, nesvarbu, ar kas atsiliepia. Tai ir ta meilė – vienas iš įkvėpimo šaltinių.
Žinau, kad esate kalėjusi, ištremta dėl tautiškų pažiūrų, dėl nenoro įskųsti kitus.
Aš metus prasėdėjau kalėjime. NKVD kalėjime. Jie metus kurpė bylą – labai norėjo, kad įskųsčiau savo, drįstu sakyti, draugus. Jiems norėjo pripaišyti, sukurpti bylą, kad jie dalyvavo ginkluotame pasipriešinime prieš tarybų valdžią. Kurpė bylą, kad galėtų juos nuteisti sušaudyti. O mano draugai dalyvavo kultūrinėje veikloje.
Nuo pat pirmųjų dienų enkavėdistai verbavo mane, kad aš su jais bendradarbiaučiau. „Jei jūs su mumis nebendradarbiaujate, vadinasi, esate mūsų priešas.“ Jie ėmė mane auklėti, sakė, kad aš esu gera studentė, bet suklaidinta. Sakė, kad sudarys man puikias sąlygas, sąlygas bendrauti su rašytojais, aktoriais, duos butą ir gerą darbą, o aš tik turėsiu pranešinėti, ar jie neklaidina jaunimo ir ar nekeliaklupsčiauja prieš tuos supuvusius Vakarus. O kad ne, tai „gyvą supūdysim“. Man buvo dvidešimt penkeri, kai mane suėmė.
Ar buvo sunku eiti prieš pagrindinę srovę?
Neseniai pas mane lankėsi chirurgas dėl mano skaudančių sąnarių, išsiplėtusių venų. Klausė, ar nesu turėjusi stuburo traumų. Sakiau, kad ne, bet esu kalėjusi lageryje. Tuomet jis paklausė, kokius darbus ten dirbau. Atsakiau, kad dirbau miško kirtėjų brigadoje, krovikų brigadoje, nors man visada siūlė geresnius darbus, bet aš jau žinojau, ką tai reiškia, tie geresni pasiūlymai. Kai manęs klausė, kur noriu dirbti, atsakiau: „Mne vsio ravno“ (rusiškai „man tas pats“), tai kaip supyko, pašoko ir pasakė: „Tebe vsio ravno? Piši jejo na leso poval!“ (Rusiškai „Tau tas pats? Rašyk ją kirsti miško“.) O tas „leso poval“ turėjo ir kitą pusę – mus išvesdavo už zonos, pamatydavome gražų mišką, nors reikėdavo kirsti atšipusiais kirvukais, pjauti atšipusiais pjūklais. Taigi chirurgas man pasakė, kad viskas tuomet aišku, kodėl dabar tokia padėtis – nesustiprėjusiam stuburui teko nežmoniški krūviai.
Ir čia Staselė mintinai padeklamavo eilėraštį „Mano senatvė“, net nurodydama, kuriame knygos „Kokios spalvos ilgesys?“ puslapyje jis išspausdintas.
Mano senatvė
Mano senatve –
rože geltona
žiluose plaukuose.
Kokia tu trapi.
Trapi kaip svajonė.
Kaip pienių pūkai delnuose.
Kas skrido –
nuskrido.
Kas ėjo –
nuėjo.
Ir mes su tavim
svečiuose.
Svečiuose mes pas saulę.
Svečiuose mes pas vėją.
Pas žemę mes svečiuose.
Kas skrido –
nuskrido.
Kas ėjo –
nuėjo.
Pienių pūkai delnuose.
Senatve mano –
rože geltona
žiluose plaukuose.
2009
Vadinasi, faktiškai jūs ėjote prieš tarybinę srovę. O kas jums sudėjo tuos pagrindus, kas davė tos vidinės stiprybės pasipriešinti santvarkai? Juk daugelis išsigando ir pakluso.
Aš esu iš tikrųjų, kaip sako, tarpukario, kai kas vadina – Smetonos – gimnazistė. Baigiau Šiaulių mergaičių gimnaziją. Mokymas šioje gimnazijoje buvo labai aukštos kokybės. Mes nenorėdavome bėgti iš pamokų. Tai buvo patriotinė gimnazija. Priešintis padėjo ir krikščioniškos, ir bendražmogiškos vertybės. Mano tėveliai buvo paprasti žmonės. Nemokyti, bet labai giliai tikintys. Nuo pat paauglystės buvau ateitininkė. O ateitininkų šūkis: Omnia restaurare in Christo – „Viską atnaujinti Kristaus dvasia“.
Gimnazijoje gavome pagrindus. Buvo dėstoma visuotinė literatūra, meno istorija, psichologija, logika. Žinoma, be visų kitų dalykų: istorijos, geografijos… Buvome labai dideli idealistai, tikėjome tuo, ką darėme, ko siekėme. Ir visa tai padėjo pagrindą visam gyvenimui. Vadovavomės Stasio Šalkauskio idėjomis, išsakytomis straipsnyje „Jaunuomenė ir Gyvoji Dvasia“. Pati Julija Šalkauskienė dėstė mums meno istoriją ir iš jos rankų aš gavau šį straipsnį. Tačiau tai, ko tikėjosi Stasys Šalkauskis, taip ir liko neįgyvendinta. Jis norėjo Gyvosios Dvasios sąjūdžio plačiu mastu – tai lieka ateičiai. Jo nuomone, jei nėra gyvosios dvasios, iš gražiausių žodžių nieko nėra – jie kaip skiedros. Ir kunigui, ir mokytojui, ir poetui, ir žurnalistui reikalinga ta gyvoji dvasia.
Ir tos gyvosios dvasios reikia bažnyčiai, reikia mokyklai, reikia Seimui, reikia Prezidentūrai, ir su davatkyste tai neturi nieko bendra. Pasaulietis3, turintis gyvąją dvasią, gali padaryti kur kas daugiau nei koks kunigas ar vienuolis be jos. Kaip turinčio gyvąją dvasią žmogaus pavyzdį galėčiau paminėti kunigą Ričardą Doveiką. Jis – gyvosios dvasios švyturys.
Kas dar būtų svarbu? Kuo norėtumėte pasidalinti?
Na, turbūt matyti žmogų, esantį greta. Nenorėti, kad žmogus būtų pagal tavo sumanymą, pagal tavo kurpalį. Ir šeimos būtų laimingesnės, jei supratų, kad tos aistros, liepsnos – tai praeina. Kai žmogų pradedi priimti tokį, koks jis yra, tai ir yra tikrasis gyvenimas.
Mano vyras mirė prieš aštuonerius metus. Jis neleido kviesti gydytojo. Jam buvo liežuvio šaknies vėžys. Ir kartą man, klojant jam lovą, išsprūdo: „Brangiausias tu mano…“ Jis atsigręžė ir sako: „Ir tu man brangi.“ Tai toks buvo mūsų paskutinis pokalbis. Reikia priimti žmogų tokį, koks jis yra, tada ir prasidės tikrasis gyvenimas. Su vyru susipažinau universitete, kai grįžau iš tremties. Mane iš paskutinio kurso suėmė ir į paskutinį kursą sugrąžino. Sūnus – matematikas informatikas. Gyvena Olandijoje, Amsterdame.
Svarbu leisti vaikams gyventi savo gyvenimą. Nesistengti mokyti visą laiką, bet suprasti vaiką. Vaikai gi atėjo gyventi savo gyvenimo. Ir pagarba vaikui turi būti rodoma nuo pat mažumės: jo darbeliams, žaislams, jo kūrybai – viskam. 3 Čia turima omenyje ne bažnyčios tarnautojas, t. y. ne kunigas ar vienuolis.
Juk ir palaimintojo Jurgio Matulaičio veiklos pagrindinė mintis – „nugalėk blogį gerumu“. Be pykčio. Aš visur pralaimėjau, jei ėjau su pykčiu. „Viską nugalėti gerumu“ – didelė gyvenimo išmintis. Ten, kur įsiterpia pyktis, – blogai, o pykčio daug mūsuose. Pavyzdžiui, mokytojai pyksta ant mokinių, o tai labai blogai. Mokytojas neturi teisės pykti ant mokinio – tai didelis nusikaltimas.
Pedagogika, atsigręžus į Dievą, – štai ko reikia. Nors R. Tagorė, J. Korčakas nebuvo krikščionys, jie buvo atsigręžę į didžiąsias vertybes. Abejoju, ar tie mokytojai, kurie ieško vien naujų metodų, skaitė J. H. Pestalocį, J. A. Komenskį, S. Šalkauskį.
Žmogui padėti yra sunku, jei nėra ramybės. Ir kai per mišias yra sakoma: „Palinkėkime vieni kitiems ramybės“ – tai nėra tušti žodžiai. O kai šeimoje nėra ramybės, vaikai yra aukos. Vaikams reikia meilės, ramybės, džiaugsmo. Vaikui reikia parodyti, kad tu jį myli, neužtenka vien jo mylėti – jis turi tavo meilę matyti. O aš pati sau ir savo draugams sakau: Sursum corda – „aukštyn širdis“. Širdį pakelti virš kasdienybės, kai skauda, kai bloga. Ir jums, brangioji, noriu to paties palinkėti.
Dar šis tas. Yra išleistos jau keturios Stasės Dzenuškaitės (tik čia pagaliau paaiškėja, su kuo kalbėta per interviu) knygos. Trys poezijos: „Viešpaties rankose“, „Šaukia balti krantai“, „Kokios spalvos ilgesys?“ ir viena apie Šatrijos Raganą – „Krikščioniškosios meilės ženklai Marijos Pečkauskaitės tikrovėje“. Pastaroji ir yra labiausiai autorės vertinama. Apie ją autorė taip kalba: „Tai knyga apie Šatrijos Raganą. Ji – daugialypė asmenybė. Visa jos veikla – iš tikėjimo į Dievą. „Iš tikėjimo į tave mano sielos sodų žydėjimas“, – sakė Šatrijos Ragana. Tai gražus netradicinis tikėjimas, požiūris. Meilė Lietuvai, žmogui, kylanti iš tikro, gyvo – ne davatkiško – tikėjimo.“
Paklausta, kur galima jos knygų įsigyti, Stasė Dzenuškaitė atsakė: „Parduodamų knygelių nėra – maldos nepardavinėjamos. Mane sušelpė artimi žmonės. Kadangi čia yra maldos, tai, mano supratimu, maldos yra nepardavinėjamos. Tos knygos skirtos bibliotekoms, spaustuvei, ateitininkams, vyskupui E. Bartuliui ir artimiems draugams.“
Ir aš gavau vieną knygelės „Kokios spalvos ilgesys?“ egzempliorių su palinkėjimu „Sursum corda“. Džiaugiuosi, nes tik pradėjusi skaityti iš draugės pasiskolintą knygą supratau, kad ir man jos reikia, nes jau radau, ką noriu nusirašyti ir išmokti mintinai. Pasijutau tapusi tos iškilios senolės artimąja. Išėjau šviesos kupina širdimi. Nebemačiau nei aptriušusių laiptų, nei suodinų sienų. Ėjau gyvosios dvasios palytėta. Štai todėl ja šiandien su jumis ir dalinuosi. Juk taip nuostabu išgirsti – pajusti neveidmainišką „brangioji“.
Kalbėjosi Žemyna Aistė Baravykaitė
Rubriką remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas
