Tuomet nutinka kažkas stulbinančio. Dievas ant žemės palieka savo antspaudą. Jis sukuria kūrinį, panašų į save. Jis sukuria sūnų.
„…tuomet Viešpats Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į šnerves gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe“.
(Pradžios knyga, 2 sk., 7 eil.)
Šeštoji diena eina į pabaigą, didžiulio Kūrėjo darbo pabaigą, kai ant scenos pasirodo Adomas – pats Dievo atvaizdas. Jis yra Viešpaties darbo triumfas. Tik jis pavadinamas Dievo sūnumi. Jam neprilygsta nei vienas iš kūrinių. Įsivaizduokite Mikelandželo Dovydo skulptūrą. Ji didinga. Šedevras iš tiesų atrodo užbaigtas. Ir vis dėlto šeimininkas sako, kad kažkas ne taip, neteisinga. Kažko trūksta… Ir tas kažkas yra Ieva.
„Tuomet Viešpats Dievas užmigdė žmogų giliu miegu ir, jam miegant, išėmė vieną šonkaulį, o jo vietą užpildė raumenimis. O iš šonkaulio, kurį buvo išėmęs iš žmogaus, Viešpats Dievas padarė moterį ir atvedė jį pas žmogų“.
(Pradžios knyga, 2 sk., 21–22 eil.)
Ji yra crescendo (kreščendo), finalas, stulbinantis Dievo darbas. Moteris. Paskutinis potėpis ir kūrinija užbaigta ne Adomu, bet Ieva. Ji yra paskutinis Meistro prisilietimas. Kaip būtų gerai, jei turėtume iliustruotą knygą, kurioje galėtumėme jums parodyti
paveikslą ar skulptūrą, kurioje tai pavaizduota.
Panašiai atrodo stulbinanti graikų deivės Samotrakės Nikės skulptūra. Sparnuota gražuolė, švytinti didžiulio laivo vairagalyje. Per dengiančius plonus vualius persimato jos gražios formos. Ieva yra gniaužianti kvapą. Pažvelgus į tai, kaip atsiranda kūrinija, kaip sukuriami vis aukštesnio lygio meno kūriniai, nebelieka abejonių, kad Ieva yra kūrinijos karūna. Ne netyčia užklydusi mintis. Ne gražus priedas, lyg žaisliukas ant eglutės. Ji yra paskutinis Dievo potėpis, jo piece de resistance. Ji užpildo ertmę pasaulyje, kurios niekam kitam neduota užpildyti.
Ištrauka iš John ir Stasi Eldredge knygos “Žavingoji”
Daugiau: Ką Ieva mums atskleidžia apie Dievą