Pastaruoju metu Lietuvoje vėl aktuali tapo homoseksualumo problema. Nežinant šio  reiškinio priežasčių ir padarinių sunku vertinti homoseksualius asmenis ir jų gyvenimo būdą, tad visiems verta įsigilinti į šį klausimą, kad būtų lengviau jį suvokti, susidaryti nuomonę ir tinkamas nuostatas. Pirmiausia kyla klausimas, kokios yra homoseksualumo priežastys? Kur yra šio reiškinio šaknys? Kokia homoseksualizmo kilmė? Į šiuos ir daugelį kitų klausimų padės atsakyti žmogaus homoseksualios orientacijos priežasčių aptarimas.

Homoseksualumo priežastys vis dar nėra tiksliai apibrėžtos, tačiau apibendrintai galima teigti, kad egzistuoja dvi teorijos. Viena jų teigia, kad polinkis į homoseksualizmą yra įgimtas (daugiausia tam pritariančiųjų yra tarp pačių homoseksualių asmenų). Kita teoretikų stovykla stengiasi įrodyti, kad šis polinkis yra įgytas.

A. Paškus savo knygoje „Kunigo meilė“ teigia, kad ieškant homoseksualumo kilmės, einama trimis kryptimis: genetine, hormonų ir psichologijos. Ankstesnieji tyrinėtojai (Kallman, 1952) teigė, kad genetinis elementas esanti pati svarbiausia homoseksualumo priežastis, tačiau vėlesnieji tyrimai ios išvados nepatvirtino. Studijuojant dvynius (dizigotus – broliškus ir monozigotus – tapačius) ir artimas homoseksualų gimines, prieita prie nuomonės, kad kai kurių asmenų homoseksualinę orientaciją veikia tam tikra genetinė įtaka. Konstatuota, kad kuo artimesnė tarp asmenų etninė jungtis, tuo didesnė panašios seksualinės orientacijos galimybė (Green, 1988). Kiti tyrinėtojai (Eckert, Bouchard) teigia, kad tarp lesbiečių genetikos elementas neveikia, nors genetika turi šiokią tokią svarbą vyrų homoseksualumui.

Kai kurie mokslo duomenys teigia, kad seksualinė orientacija esanti įgimta. Pavyzdžiui, neurobiologas Simon Le Day (1991) nurodė, kad anksti išsivystanti smegenų dalis (hypothalamus) heteroseksualių ir homoseksualių vyrų yra skirtinga. Bet John Money, kruopščiai išanalizavęs tyrimų duomenis, padarė išvadą, kad pagal šiuo metu turimus įrodymus lyties chromosomos tiesiogiai nelemia ir neužprogramuoja heteroseksualios, biseksualios ar homoseksualios psichoseksualinės būsenos. Paskutiniųjų metų tyrimų išvados gana aiškiai rodo, kad homoseksualių ir heteroseksualių asmenų hormonai iš esmės nesiskiria.

Anksčiau lemiamu homoseksualizmo veiksniu buvo laikoma prigimtis. Vėliau atlikti tyrimai šios nuomonės nepatvirtino.

Potraukis į homoseksualumą yra įgytas

Remiantis Paul Cameron tyrimais galima teigti, kad potraukis į homoseksualumą nėra įgimtas, tai įgytas
įprotis. Mokslininko išvadas pagrindžia keli argumentai.

Pirmas teiginys: jokie mokslo tyrimai neparodė nei biologinių, nei genetinių homoseksualių ir heteroseksualių asmenų skirtumų. Retkarčiais spaudoje pasirodo mokslinių tyrimų išvados, kuriose rašoma, kad homoseksualumas yra įgimta tendencija, bet tie patys tyrimai detaliai juos išstudijavus arba bandant juos pakartoti paprastai paskelbiami negaliojančiais.

Antras teiginys: nepaisant politinių interesų, žmonės linkę manyti, kad homoseksualūs troškimai ir elgesys yra įgyti. Dviejų skirtingų tyrimų metu homoseksualių asmenų buvo paprašyta, kad paaiškintų, iš kur atsiranda jų troškimai ir elgesys, kaip jie tapo tokie, kokie yra. Pirmas toks tyrimas vyko 1940 metais. Kitame tyrime, vykusiame 1970 m., dalyvavo 979 homoseksualūs asmenys. Šie tyrimai parodė, kad dauguma homoseksualistų manė, kad jų jausmai ir elgesys buvo socialinių veiksnių ir aplinkos įtakos rezultatas. Mažiau negu 10 % apklaustųjų manė, kad „tokie gimė“.

Trečias teiginys: vyresnio amžiaus homoseksualūs asmenys dažnai bando suartėti su jaunais vaikinais. Paprastai vaikai bando mėgdžioti suaugusius. Yra įrodymų, kad homoseksualumą, panašiai kaip ir narkotikų vartojimą, jaunimui perteikia vyresnieji. Pirmojo homoseksualaus išgyvenimo iniciatorius dažniausiai yra suaugęs partneris. Skirtinguose tyrimuose dalyvavę 60 %, 64 % ir 61 % respondentų pasakė, kad jų pirmas partneris buvo vyresnio amžiaus ir kontaktas įvyko jo iniciatyva.
Kokiu būdu tai įvyksta, atskleidžia tyrimų, vykusių Didžiojoje Britanijoje, rezultatai: apie 35 % berniukų ir 9 % mergaičių prisipažino, kad lytiškai santykiauti su jais bandė suaugę tos pačios lyties asmenys. Jungtinėse Valstijose 37 % berniukų ir 9 % mergaičių atsakė, kad buvo paskatinti dalyvauti homoseksualiuose aktuose (65 % jiems tai siūliusių asmenų buvo vyresnio amžiaus). Londone 400 jaunų žmonių tyrimai parodė, kad pusė jų partnerių buvo 20­ties metų ar vyresni. Dalis homoseksualistų prisipažįsta, kad turėjo homoseksualius santykius su vaikais, jaunesniais nei 16 metų. Iš to galima daryti iš­ vadas, kad homoseksualumo jaunimas mokosi, kaip ir kitokio elgesio, patirties būdu.

Ketvirtas argumentas: homoseksualūs išgyvenimai vaikystėje daro įtaką suaugusiųjų elgesiui. 1980­ųjų metų pradžioje mokslininkai tyrė pirmuosius duomenis, rinktus Kinsey, kad iš­ siaiškintų, ar vaikystėje patirti seksualiniai išgyvenimai turi lemiamą įtaką suaugusiųjų elgesiui. Rezultatai buvo
svarbūs: homoseksualūs išgyvenimai jaunystėje (ypač jeigu tai pirmieji seksualiniai išgyvenimai) buvo labai paveikūs, lemiantys homoseksualų moterų ir vyrų elgesį jau subrendus. Šeimos tyrimų institute atsitiktinėje grupėje atlikti tyrimai atskleidė, kad >95 % tų, kurių pirmieji išgyvenimai buvo heteroseksualūs, suaugę tapdavo heteroseksualiais asmenimis. Panašus seksualinio gyvenimo formavimosi būdas atsiskleidė ir tiriant moteris.

Penktas argumentas: seksualiniam elgesiui įtaką daro kultūriniai veiksniai, ypač religiniai įsitikinimai. Žymus mokslininkas Kinsey teigia, kad mažiau homoseksualios pakraipos žmonių yra tarp tikinčiųjų – nesvarbu, protestantų, katalikų, pravoslavų ar žydų, o nereligingose grupėse tokių asmenų daugiau. 1983 m. Šeimos tyrimų institute vykę tyrimai parodė, kad nereligingai auklėti jaunuoliai turėjo keturis kartus didesnę tikimybę ateityje tapti homoseksualiais negu augę religingose šeimose. Atlikti tyrimai rodo, kad žmonės, įsitikinę, kad homoseksualus elgesys yra nemoralus, retai įsipainioja į tokius veiksmus.

Psichologinės homoseksualizmo priežastys

Visos homoseksualumo priežastys pagrįstos gausiais klinikiniais ir vaiko raidos tyrimais. Šiose teorijose homoseksualumo šaknys siekia ankstyvąją vaikystę ir jaunuolio patirtį, žalojančią lytinio tapatumo raidą. Homoseksualus asmuo (vyras ar moteris) kuriuo nors laiku patyrė tam tikrą emocinį trūkumą savo santykiuose su tos pačios lyties gimdytoju (tėvu ar motina). Todėl jiems atsirado postūmis šią stoką kompensuoti su ta pačia lytimi per homoseksualius santykius. Sukrėtimas galėjo įvykti dėl įvairiausių priežasčių: ilgalaikio ar laikino atsiskyrimo, emocinio neprieinamumo prie vaikui reikšmingo tos pačios lyties asmens, apleidimo ar kitokių sunkumų su tėvu berniukui ar su motina mergaitei.

Homoseksualus vyras siekia to, ką privalėjo gauti bendraudamas su savo tėvu.  Homoseksuali moteris siekia užpildyti spragas, atsiradusias jos santykiuose su motina. Tai normali raidos dalis, kuri augant buvo neįvykdyta. Galimybė atsirasti tokiam potraukiui susiformuoja 2–3 gyvenimo metais. Daugelio šio amžiaus tarpsnio potyrių žmogus neprisimena. Tai ir gali kelti įspūdį, kad šis bruožas slypi pačioje prigimtyje.

Homoseksualių asmenų kančios problema yra susijusi ne tik su visuomenės atstūmimu, bet – ir galbūt net visų pirma – su vidine dvejone tarp didelio emocinio seksualinio alkio ir negalėjimo visiškai jį numalšinti. Beje, ir pats lytinio akto atlikimo būdas suponuoja kartu ir fizinį skausmą, ir malonumą.

HOMOSEKSUALUMO PAVOJAI VISUOMENEI

Pamėginkime paanalizuoti, kaip homoseksualizmas galėtų pakenkti visuomenei. Mokslininkas Tadeusz Jakubowski išskyrė septynias galimas grėsmes, kurias sukeltų agresyvus nekontroliuojamas  homoseksualizmas.

1. Visuomenėje galėtų sustiprėti homoseksualių santuokų ir grupuočių kova dėl homoseksualizmo kaip liguisto nukrypimo nepripažinimo, įtvirtinant jį kaip „kažką kitokio“ (beveik „normalu, tik truputį kitaip“).

2. Visuomenės, ypač tos dalies, kurią ši problema palietė, sąmonėje galėtų formuotis nuostata, leidžianti
išbraukti homoseksualizmą iš nukrypimų ar ligų registro. Šiems asmenims atrodytų netikslinga daryti kokius nors terapinius veiksmus homoseksualiai orientacijai pakeisti.

3. Galėtų stiprėti homoseksualų grupuočių (dažnai apvainikuotų „pasisekimu“) veikimas dėl visuomenės teisės pritaikymo prie jų gyvenimo būdo, aspiracijos ir papročių.

4. Galėtų grėsti bandymai sulyginti santuokos ir homoseksualių „santykių“ teises.

5. Atsirastų homoseksualistų „santuokos“ teisinio pripažinimo konsekvencija, kuri dažnai būna susijusi su vaikų įvaikinimo teisės pripažinimu. Vaikų globos ir auklėjimo patikėjimas pasimetusiems žmonėms, turintiems rūpesčių patiems su savimi, negalintiems pasiūlyti jokio santuokos modelio, išskyrus savo „kitokios“, homoseksualios santuokos, būtų neatleistina įstatymų leidėjų klaida ir didelė skriauda įvaikintiems vaikams.

6. Galėtų grėsti triukšmingas ir efektingas homoseksualių vyrų ir moterų savitos „kultūros“, gyvenimo stiliaus, elgesio demonstravimas, dažnai normaliam žmogui pasibjaurėtinu būdu, tačiau įvairių žiniasklaidos priemonių noriai pateikiamas kaip viliojantis didelio, progresyvaus pasaulio kino žurnalas. Didžiausia bėda ta, kad ši informacija, turinti atitinkamą reklaminį komentarą, būtų smalsiai žiūrima, ir vaikai bei jaunimas ją nesunkiai sugertų.

7. Judaizmas, o vėliau krikščionybė, atmetantys homoseksualizmą ir nesantuokinius santykius ir pripažindami santuokos šventumą, prisidėjo prie mūsų Vakarų civilizacijos sukūrimo.

Galimas dalykas, jog atvirkštinė situacija, kitaip tariant, homoseksualizmo ir tokių santykių pripažinimas lygaus santuokinei meilei, galėtų sukelti mūsų civilizacijos griūtį.

Natalija Gerasimovič