Gyvenimo dovana

Būtų sunku rasti šioje žemėje žmogų, tuo labiau moterį, kuris nenorėtų ko nors mielo ir gražaus dovanų arba nesidžiaugtų kažką gavęs. Ypač esame linkę pasvajoti apie kokią nors Likimo dovaną, nes tai gali būti kažkas puikaus, netikėta, labai sėkminga ir patenkinti slapčiausius žmogaus lūkesčius ar viltis. Tai vadiname Gyvenimo dovana, Dievo malone arba apvaizda, stebuklu. Jeigu žmogaus gyvenime nebūtų tokių netikėtumų, pilka kasdienybė atbukintų emocijas, sunaikintų kūrybinį potencialą ir paverstų jį tik aukštos technologijos robotu. Deja, siekdami vis naujų gyvenimo malonumų, gausesnės materialinės gerovės, platesnio pripažinimo ir didesnės sėkmės labai dažnai mes patys save įstumiame į aklavietę, stengdamiesi suplanuoti kiekvieną savo dieną, mėnesį, metus. Suplanuota karjera, darbai, suplanuota gerovė, suplanuoti vaikai, draugai, meilužiai ir t. t. Tokiame suplanuotame gyvenime dažniausiai nebelieka vietos staigmenai, tuo labiau – gyvenimo iššūkiams.

Vis dėlto žmogus ir jo norai šioje visatoje – tik lašelis vandenyne: ne nuo jo priklauso potvyniai ir atoslūgiai, mirtį sėjančios audros ar akimis neaprėpiama ramybė. Kaip egzistuoja žmogui beveik nepavaldūs gamtos dėsniai, taip veikia ir amžini Gyvenimo principai. Vienas iš jų – priimk gyvenimo iššūkius kaip dovaną ir ilgainiui įsitikinsi, kad tai – ypatinga likimo dovana.

Baltoji akacija – lyg pažadas gyventi

Galbūt paklausite, kokią teisę turiu taip filosofiškai postringauti ir siūlyti gyvenimo receptus? Iš tikrųjų jokios ypatingos teisės neturiu, tik šiokią tokią patirtį. Moters ir motinos patirtį, kai šeimoje augant dviem sveikoms, mieloms dukroms, prieš aštuonerius metus, pavasarį, už langų beprotiškai žydint akacijoms, gimė sūnus.

Tą paskutinį ankstyvą gegužės rytą su vyru važiuodama į gimdymo namus žvelgiau į tekančią saulę ir galvojau, kokią gražią dieną mažylis pasirinko ateiti į šį pasaulį. Mintyse jau mačiau savo laimingos šeimos su trimis vaikais nuotrauką santuokos dešimtmečio proga. Mano širdis nenujautė nieko, kas mūsų visų laukė dar po keleto valandų.

Gimdymas buvo sėkmingas, tačiau po pirmųjų akušerės žodžių, pajutau nerimą, pasirodė, jog kažkas negerai. Nerimas dar labiau sustiprėjo, kai pabudusi po trumpos narkozės pamačiau susirūpinusius gydytojų veidus ir išgirdau jų klausimą: „Ar niekas giminėje nesirgo kokia nors kraujo liga?“ Supratau, kad kažkas rimto yra mano kūdikiui. Medikai jau buvo apžiūrėję berniuką ir išnešę į inkubatorių.

Vėliau dvi gydytojos atsargiai rinkdamos žodžius pradėjo aiškinti, kad naujagimis yra nedidelio svorio, gimė šiek tiek per anksti, bet, svarbiausia, labai blogi jo kraujo tyrimai, kol kas net neaišku, ką tai galėtų reikšti. Kai su vyru nuėjome į Naujagimių intensyvios terapijos skyrių ir aš pagaliau išvydau savo mažąjį sūnelį, mano sąmonę lyg žaibas perskrodė mintis: „Viešpatie, pasigailėk, geriau pasiimk dabar, negu palik šį vaikelį gyventi žmonių nemeilei. Tu žinai, koks žiaurus šio pasaulio veidas. Aš ištversiu“.

Žvelgdama į mažą bejėgį kūnelį, prijungtą prie medicininės įrangos, supratau, kad mano mažyliui kažkas atsitiko dar būnant mano įsčiose ir mūsų laukia liūdnos prognozės. Negalėjau žinoti, kas tuo metu dėjosi mano vyro širdyje, galėjau tik nujausti, kad jis netiki tuo, ką mato, ir kaip vaikas įsitvėręs vilties, jog tai tik laikinas nesklandumas, ateityje viskas bus gerai. Tik vėliau sužinojau, kad pasikalbėjus su pediatre jo širdį užgulė sunkus akmuo. Gydytoja pasakė, kad jis turi ruoštis viskam, net blogiausiam, nes per pirmąsias tris paras spręsis kūdikio gyvenimo ir mirties klausimas. Berniuko kraujyje buvo labai mažai trombocitų, todėl net menkiausias vidinis kraujavimas galėjo būti lemtingas.

Kitą rytą pabudusi negalėjau suprasti, ar aš sapnavau, kas vyko vakar, ar tai buvo iš tikrųjų. Atrodė, kad baisus sapnas turi baigtis. Palatoje gulėjo moterys, kurioms atnešdavo kūdikius maitinti, jos laimingos šnekėjosi tarpusavyje, gugavo su mažyliais, dalijosi kažkokiais rūpestėliais, bet tai buvo toli nuo manęs. Visa esybe jaučiau, kad mano gyvenime juodas debesis uždengė dangų ir paslėpė saulę. Tik už ligoninės lango beprotiškai žydėjo baltosios akacijos, jos lyg kuždėjo – jis gyvens…

Mūsų Mažasis princas

Kūdikis išgyveno pirmąsias tris paras, pradėjo čiulpti iš buteliuko mamos pieną, o medikai pagaliau nustatė, kokia bėda jį ištiko. Vaisiui nervų sistemos vystymosi metu galėjo pakenkti Citomegalo virusas, todėl sutriko normali raida ir nežinia, kokie padariniai bus ateityje.

Lankydama savo mažąjį sūnelį, gulintį inkubatoriuje, jį valgydindama, glostydama ir perrengdama, kiekvieną dieną jaučiau, kaip mano širdyje ir sąmonėje auga kažkokia ypatinga meilė šiam vaikeliui. Tai nebuvo motinos meilė, kurią jaučiau pagimdžiusi savo pirmagimę ar antrąją dukrytę, jausmas buvo visai kitoks. Jis pranoko proto suvokimą.

Po savaitės tinkamo gydymo ir priežiūros kūdikis pakankamai sustiprėjo fiziškai, pagerėjo kraujo tyrimai ir mus perkėlė į Santariškių vaikų ligoninės Naujagimių skyrių. Manau, kad medikai buvo pakankamai jautrūs ir rūpestingi mūsų sūnui, jie padarė, ką galėjo, o visa kita liko Dievo rankose.

Mažylis kasdien priaugdavo svorio, gerėjo jo sveikata, jis noriai valgė, retkarčiais pasidairydavo aplinkui, tačiau neurologų konsultacijos buvo nelinksmos. Jie įtarė cerebrinį paralyžių. Man nereikėjo aiškinti, kas tai yra, nes dar anksčiau dirbdama žurnaliste buvau susidūrusi su tėvais, auginančiais vaikus su negalia.

Vis dar nebuvome sugalvoję berniukui vardo: iš pradžių ne tas buvo galvoj, o vėliau nejučia pradėjau jį vadinti Mažuoju princu. Sūnelis iš tikrųjų man kažkuo priminė A. de Sent-Egziuperi Mažąjį princą: jis buvo kitoks negu jo amžiaus kūdikiai ir turėjo kažkokią vidinę trauką, o kai aprengdavau baltais ir žydrais marškinėliais su raukinukais, iš tikrųjų atrodydavo kaip mažas princas iš pasakų knygos. Rūpintis juo nebuvo sunku – priešingai, norėjosi atspėti kiekvieną jo norą ir jį patenkinti.

Gyvenimo kryžkelė – žengti tiesiai į nežinią ar pasukti į šoną

Gulėdama su mažuoju ligoninėje turėjau laiko daug ką apmąstyti, tik stengiausi per daug negalvoti apie ateitį. Nuojauta kuždėjo, kad ji bus nelengva, kad jau niekada nebus tiek džiaugsmo ir laimės, kiek buvo anksčiau, kad prasidėjo kažkoks naujas gyvenimo etapas, kuriam galbūt aš nesirengiau. Dabar turėjau rinktis: žengti pro atviras duris į visišką nežinią ar pasukti į šoną. Tokia galimybė medikų buvo pasiūlyta, tiesa, labai atsargiai. Skyriaus vedėja, dažnai užsukdavusi pasiteirauti, kaip sekasi, šiaip pasikalbėti, kartą užsiminė, kad yra galimybė atiduoti kūdikį į kūdikių namus ir galbūt jį retkarčiais aplankyti, nes jo ateitis labai miglota. Tąkart aš pasakiau, kad apie tai net negalvojam, labiau rūpi sužinoti, kur ieškoti veiksmingos pagalbos – užsienyje ar Lietuvoje. Iš nuoširdaus gydytojos atsakymo supratau, kad ankstesnį pasiūlymą ji pateikė ne iš kietaširdiškumo, o tik norėdama padėti, nes kaip medikė suprato, kas laukia tėvų, jeigu neurologų diagnozė pasitvirtintų. „Nevarkite be reikalo, geriau pataupykite pinigus, kad ateityje galėtumėte nors retkarčiais kur nors pailsėti, nes išlaidų bus daug,“– pasakė ji.

Kas atsakys į klausimą kodėl?

Buvo praėjusios gal kokios trys savaitės nuo sūnaus gimimo, kai paprašiau vyro atnešti iš namų vieną užrašų sąsiuvinį, norėjau pasižymėti kažką iš Biblijos, tačiau jis atnešė man visai kitą, mano seniai pamirštą bloknotą. Taigi ieškodama tuščios vietos atsiverčiau senus užrašus. Aptikau pastabas iš vieno susitikimo su misionierėmis iš užsienio. Tos moterys keliavo po Lietuvą patarnaudamos ligoniams, jų artimiesiems, taip pat dalydamosi savo patirtimi su specialistais. Jų teiravausi: „Ką atsakyti žmogui, klausiančiam, kodėl jį ištiko nelaimė ar liga?“. „Pirmiausia jam patarkite niekada nekelti klausimo kodėl; antra, nesistenkite į jį atsakyti ir pati. Gyvenime yra klausimų, į kuriuos atsakymus žino tik Dievas. Geriau tikėkite, kad kada nors šį atsakymą iš Jo išgirsite“, – toks, atrodo, paprastas ir neįspūdingas buvo šių moterų atsakymas. Tada aš tikrai nežinojau, kad tai bus pirmasis mano, rodos, aukštyn kojom virstančio gyvenimo inkaras, padėjęs išlaikyti laivo pusiausvyrą ir stabilumą.

Iš tikrųjų man labai dažnai kildavo klausimas, kodėl mums taip atsitiko. Ką mes darėme blogai, kada suklydome? Galbūt tai atpildas mums, gal Dievo bausmė. Šie klausimai kėlė neviltį ir baimę, nes atsakymo nežinojau. O labai norėjosi sukurti priežasties ir pasekmės grandinę, atrasti stebuklingą formulę, kaip išspręsti šį rebusą. Ir štai šis paprastas patarimas – neklausti kodėl tarsi nuėmė naštą nuo mano pečių. Nusprendžiau palikti šį klausimą ir jo atsakymus ateičiai. Tuo metu širdyje jau tvirtai žinojau, kad kūdikis tikrai gyvens. Vadinasi, mūsų šeima daug ko išmoks, dar daug ką teks atrasti.

Našta nebus sunkesnė, negu žmogus gali pakelti

Po mėnesio su Mažuoju princu grįžome namo. Berniukas jau svėrė tris kilogramus, buvo ramus, normaliai valgė. Mažylis beveik nuolatos miegojo. Iš pradžių tai šiek tiek guodė, tačiau vėliau neurologės paaiškinimai nuliūdino: pažeista centrinė nervų sistema labai sulėtino vaiko vystymąsi, taigi nežinia, kada mes sulauksime pirmos šypsenos, pirmojo gugavimo, sąmoningo žvilgsnio. Žinoma, mes pirmiausia meldėme stebuklo, stengėmės per daug netikėti pesimistiniais medikų pranašavimais, tačiau uoliai vykdėme visas jų teikiamas vaiko raidos skatinimo rekomendacijas. Taip prabėgo pirmasis pusmetis. Psichologiškai jis buvo labai sunkus, nes man labai trūko motinystės džiaugsmo, kylančio matant sveiką, sparčiai augantį kūdikį. Koks malonus šis jausmas, buvau patyrusi augindama dukras. Pamenu, buvo dienų, kai saulė danguje atrodė kaip juodas diskas, o apsikabinusi kūdikį raudodavau taip, jog, rodėsi, visą sielą išverksiu.

Po tokių išgyvenimų pajusdavau kažkokią neįvardijamą ramybę ir kartu stiprybę priimti visus sunkumus ir paversti juos nauju gyvenimo atspalviu.

Dangiškos pamokos ir dovanos

Vieną žiemą, berniukui buvo dveji metai, jam pakilo labai aukšta temperatūra ir su greitąja pagalba išvažiavome į ligoninę. Čia jį ištiko epilepsijos priepuolis ir gydytojai nesuprasdami, kas vyksta, paguldė į Reanimacijos skyrių, o man pasiūlė važiuoti namo. Tada pirmą kartą labai išsigandau, kad galime prarasti savo mažylį. Mes jį labai mylėjome. Tai buvo besąlygiška meilė. Meilė, kuriai nereikėjo priežasties, ji neieškojo pranašumų, joje nebuvo nė trupučio savanaudiškumo ar savimeilės, neišvengiamų auginant sveikus vaikus. Suprantama, kad vaikai yra tėvų pasididžiavimas, galimybė išreikšti dalį savęs, savo gyvenimo įprasminimas. Mūsų meilė sūnui buvo duoti, be lūkesčių kažką gauti atgal. Tuo metu aš jau pradėjau suprasti, ko gyvenimas mus išmokys metęs šį didelį iššūkį man ir vyrui. Mūsų širdyje gimė visai naujas jausmas, o sąmonėje atsirado absoliučiai kitas supratimas apie meilę. Asmeniškai man šis motinos širdies skausmas vėliau virto nauju apreiškimu – tobulas ir šventas Kūrėjas visus myli besąlygiškai. Supratau, kad jausmas, kurį jaučiu savo sūnui, – tai Dievo dovana, galimybė pažinti Jo santykį ir požiūrį į žmoniją.

Tąkart viskas baigėsi laimingai: berniukui buvo tik ūmus ausų uždegimas ir virusinė kvėpavimo takų infekcija.

Sūnaus priežiūrai reikėjo daugiau lėšų nei sveikam vaikui, tačiau tuo tikrai rūpinosi pats Dievas, ir mūsų šeimai dėl to skursti nereikėjo. Vieną ankstų rytą vyras važiuodamas į ligoninę užsuko į parduotuvę nupirkti sauskelnių, vietoj grąžos gavo loterijos bilietą. Po savaitės netikėtai sužinojome, kad būtent šis bilietas loterijoje išlošė automobilį „Ford“. Mums kaip tik reikėjo naujos mašinos.

Kai skausmas tampa palaiminimu

Kai sūnui suėjo treji metai, turėjau apsispręsti, ką darysiu toliau: grįšiu į darbą (vadinasi, daug mažiau dėmesio galėsiu skirti vaikui) ar liksiu su juo namuose.  Atrodė, kad negaliu niekam patikėti savo vaiko priežiūros ir turiu pati dėl jo aukoti savo gyvenimą. Kita vertus, žinojau, kad likdama  tik su vaiku gerai nesijausiu. Troškau save dar kaip nors realizuoti visuomenėje. Apsispręsti padėjo mintis: „Neleisk vietoj vieno gyvenimo sužlugdyti dviejų“. Grįžau į darbą, kas antrą dieną vaiką palikdavau auklei. Po metų berniuką pradėjome vežioti į vaikų su negalia ugdymo centrą „Viltis“, ir kaip tik tuo metu netikėtai pasitaikė galimybė dirbti gana atsakingą ir įdomų darbą, netgi padaryti tam tikrą karjerą.

Mūsų sūnaus vardas – Benjaminas. Hebrajų kalba tai reiškia „tėvo palaimintas sūnus“. Vardo reikšmę sužinojome daug vėliau, bet tai tikrai šio vaiko vardas. Šiandien galiu pasakyti „ačiū Dievui už jį“. Ar pamenate biblinę Jokūbo istoriją? Gimdydama Rachelė mirė. Prieš mirtį ji pavadino berniuką Benoni (motinos skausmas), tačiau Jokūbas pakeitė vardą. Taip ir žmogaus gyvenime sunkūs iššūkiai gali tapti neįkainojama dovana.

Išmokau dar vieną Gyvenimo tiesą: kad ir kas atsitiktų, priimk viską kaip Dievo dovaną ir nepasipiktink savo likimu, neišsižadėk savo Viešpaties ir Jo neprakeik. Patikėk, tai tik dar viena pažintis su naujais dalykais, dar viena pamoka. Dievas tikrai yra ištikimas ir niekada tavęs neišduos. Tik Jo kelias ne visada bus tau iš karto suprantamas. Vis dėlto eiti juo yra įdomu, nors ne į visus klausimus gausi atsakymus, naujų dalykų tikrai nestigs.

Kai rašau šias eilutes po mano širdimi spurda nauja gyvybė. Arti ta diena, kai į mūsų šeimą ateis ketvirtas vaikelis! Tai bus naujas gyvenimo etapas, dar viena dovana iš Viešpaties…

Danguolė Bičkauskienė