Nuo daugelio nelaimių galime apsidrausti sumokėję piniginę įmoką, bet savo sielas tegalime „apdrausti“ nuolankiai patikėję. (Išdidžiai niekaip neišeis.) Štai kokią istoriją rasite Šventajame Rašte:
Vieną dieną Jėzus su mokiniais įlipo į valtį ir pasakė: „Irkimės anapus ežero!“ Jie atsistūmė nuo kranto. Mokiniams irkluojant, Jėzus užmigo. Ežere pakilo vėtra. Bangos ėmė semti valtį, ir visi atsidūrė pavojuje. Tuomet pripuolę mokiniai ėmė žadinti Jėzų, šaukdami: „Mokytojau, Mokytojau, žūvame!“ Atsikėlęs jis sudraudė vėtrą ir bangas. Jos nurimo, ir stojo tyla. O Jėzus paklausė juos: „Kurgi jūsų tikėjimas?!“ Mokiniai išsigandę ir nustebę kalbėjo vienas kitam: „Kas jis toks, kad įsakinėja vėjams ir vandeniui, ir tie jo klauso?!“ (Lk 8, 22–25).
Ar neatrodo ir tau, kad Viešpats miega, kai tavo gyvenimo valtį varto į kairę ir į dešinę? Ir kažkodėl mūsų gyvenimo audroms būtinai reikia pasiekti piką, patį baisiausią lūžio tašką, kai atrodo, kad protas apleis mūsų smegenis, o širdis išsitaškys į šalis.
Kažkaip būtent tokiomis akimirkomis stebime Viešpatį bandant ir „sudraudžiant vėją ir bangas“. Viskas nurimsta ir stoja tyla. Ausyse girdime per amžių amžius pasikartojantį klausimą: „Kurgi tavo tikėjimas?“ Atspėk iš trijų kartų, ką gi atsakai tu?
Kas Jis toks, kad galėjo sustabdyti, permainyti tai, kas buvo pasmerkta myriop, kai nebebuvo vilties išsigelbėti?
Neretai savęs klausiu kito klausimo: „Ir kam gi reikėjo Jam taip ilgai laukti, „miegoti“? Ar Jis nematė, kad esu mirtinai persigandusi, kad man nesaugu? Ar aš koks bandomasis triušis? Ar Jam manęs negaila?“ Sykiu stebiu širdyje gimstantį naują tikėjimą. Kitokį nei vakar, tylioje ir saugioje dienos apsuptyje.
Šįkart regiu Jį kur kas didesnį. Tą, prieš kurį nusilenkia gydytojų „neįmanoma“, finansininkų prognozuotas bankrotas ar psichologijos mokslu grįstos tiesos.
Suprantu – įtikėjau iš naujo. Tikėk ir tu.
Aušrinė
Nuotrauka: https://www.flickr.com/photos/126698659@N02/15645758187/