Visada žaviuosi girdėdama apie drąsius žmonių poelgius, apie didvyrius, kurie, nugalėję mirties baimę, pasielgdavo, kaip jiems liepdavo sąžinė ar jų tikėjimas. Visada norisi sužinoti, kur jie rasdavo jėgų taip pasielgti, kokios stiprios turėjo būti jų vertybės ir įsitikinimai, – stipresni už mirtį. Daug tokių pavyzdžių galima surasti tarp tų žmonių, kurie karo metais rizikuodami savo gyvybe vienaip ar kitaip slėpė ar gelbėjo žydus. Kas lėmė tokį jų pasirinkimą? Ar įmanoma rasti bent kokį atsakymą?
Ne taip seniai iš savo draugės girdėjau istoriją apie vieną suomių generolą – Karlą Gustavą Mannerheimą, kuris neišdavė vokiečiams žydų, pabėgusių iš Austrijos ir suradusių prieglobstį Suomijoje. Kas paskatino jį pasielgti būtent taip? Mano draugė šią istoriją girdėjo iš vienos suomės, kuri pasakojo, kad prieš tai, kai Mannerheimui reikėjo apsispręsti, pas jį apsilankė liuteronų dvasininkas ir perskaitė jam kelias eilutes iš Šventojo Rašto. Tai buvo ištrauka iš Senojo Testamento, pranašo Abdijo knygos: „Tau nederėjo gėrėtis tavo brolio nelaime, džiaugtis Judo vaikų sunaikinimu ir išdidžiai kalbėti jų sielvarto dieną. Tau nederėjo įeiti pro mano tautos vartus ir gėrėtis jų kentėjimu bei tiesti rankas į jų turtą jų žuvimo dieną. Tau nederėjo stovėti kryžkelėse ir naikinti pabėgėlius bei išduoti tuos, kurie ištrūko priespaudos metu! Juk Viešpaties diena arti visoms tautoms. Kaip tu darei, taip tau darys – tavo atlygis grįš tau pačiam“.
Mes nežinome, ką jautė generolas, girdėdamas šias eilutes, nežinome, kiek jam reikėjo laiko nugalėti save, savo baimę. Bet turbūt tas žodis smigo jam tiesiai į širdį, nes tai buvo lyg perspėjimas iš Dievo – šios eilutės kalbėjo būtent apie jo situaciją. Vokiečiai reikalavo išduoti žydus. Mannerheimas turėjo apsispręsti. Istorija pasakoja, kad jis priėmė šią Šventojo Rašto vietą kaip Dievo perspėjimą. Tik Dievo baimė padėjo jam, ji buvo stipresnė už mirties baimę…
Po karo daugelis žydų dėkojo jam už išgelbėtą gyvybę. Kaip gera girdėti, kad ir Lietuvoje atsirado tokių žmonių, kurie, nors ir gerai žinodami kas už tai jų laukia, gelbėjo žydus. Jų drąsa ir pasiryžimas buvo stipresnis už mirtį. Apie vieną tokią lietuvę moterį, Oną Šimaitę, ir noriu papasakoti (jos istorija paimta iš knygos „Gyvybę ir duoną nešančios rankos“, skirtos jos 110 gimimo metinėms. Šią knygą sudarė Viktorija Sakaitė).
Ona Šimaitė
Karo metais ji gyveno senamiestyje, netoli žydų geto, dirbo Vilniaus universiteto bibliotekoje.
Jad Vašem (Holokausto muziejuje) Teisuolių departamento archyve yra Tanios Strendal liudijimas: „…jos tikslas buvo apsaugoti ne individus, bet visą tautą ir jos kultūrą. Todėl ji įkūrė „Žydų gelbėjimo komitetą“ (kurį sudarė trys moterys). Jo tikslas – ieškoti kontaktų žydams paslėpti, dokumentų klastojimas, lėšų rinkimas iš prijaučiančių, kurie bijojo įsivelti į aktyvų gelbėjimą, bet buvo pasiruošę pasiaukoti… O. Šimaitė buvo viena pirmųjų atėjusių į getą, o po to ateidavo prie geto vartų beveik kasdien. Ji atlikdavo įvairias misijas šimtams žydų, kurie buvo jai visai svetimi. Moteris buvo keikiama ir įžeidinėjama visokiomis progomis ne žydų, kai reikėdavo grąžinti žydų turtą, kuris jiems buvo patikėtas.
Ji valgė tiktai bulves, kopūstus iš savo maisto kortelės, o visa kita – duoną, kruopas, marmeladą, truputėlį margarino ir sūrio ji siuntė vaikams gete ir našlaičiams. Ji norėjo išsaugoti tautos kultūrą, tad slėpė knygas ir rankraščius savo bute.
Drąsioji moteris gerbė ir žavėjosi žydais, kurie įrodė, kad jie sugebėjo išlikti gyvi, nežiūrint siaubingų sąlygų. Ji pasakojo man šypsodamasi, kad žydai, kurie slėpėsi įvairiose apleistose vietose mieste, atnešdavo jai savo purvinus utėlėtus drabužius, o ji juos plaudavo ir lygindavo tam, kad jie geriau jaustųsi.
O. Šimaitė priglaudė mane savo kambaryje ir rūpinosi manimi kaip mama tuo metu, kai getas buvo apsuptas žmogžudžių gaujos. Likus keletui dienų iki geto likvidavimo, ji paėmė iš jo dešimties metų mergaitę ir parūpino dokumentus, risiekinėdama, kad tai jos dukterėčia. Gudrybė vis dėlto buvo išaiškinta, moteris buvo areštuota ir pasmerkta mirčiai. Profesoriai sumokėjo milžinišką išpirką gestapui ir mirties nuosprendis buvo pakeistas į įkalinimą koncentracijos stovykloje. Vokiečiai kankino ją, norėdami priversti atskleisti žydų slėptuves, vardus.
„Aš meldžiausi, pasakojo ji man, kad nešnekėčiau per kankinimus. Aš nesu tikinti, bet tuo momentu aš meldžiausi iš visos širdies“. Ji neatskleidė nieko.
Pati Ona Šimaitė, jau po karo, rašė apie tą metą ir apie Vilniaus geto gyventojus:
„Reikėjo šituos žmones palaikyti, padėti jiems gyventi ir kovoti, padėti įveikti mirties baimę. Virš manęs nekabojo Damoklo kardas, turėjau savo kampą, mylimą darbą, susitikimus su bičiuliais. Persekiojamiems, niekinamiems, netekusiems visko žmonėms patarti, jog jie nebijotų mirties, man atrodė šventvagystė. Ne kartą aš pati savęs klausiau, kaip pati elgčiausi tokioje situacijoje, ar užtektų vyriškumo gyventi, dirbti ir nebijoti mirties kiekvieną minutę esant jos pavojui“.
Šios dvi istorijos yra skirtingos, bet kartu ir tokios panašios. Jas abi vienija drąsa ir pasiaukojimas dėl kito. Tik sunkios situacijos parodo mūsų žmogiškumo gylį, mūsų bailumą arba drąsą. Karo metas atskleidė žmogaus esmę. Viskas iškilo į paviršių, išryškėjo tikrosios žmonių vertybės – tai, kas taikos metu, galbūt, buvo tik deklaruojama, didžiojo sukrėtimo metu atsiskleidė per poelgius, pasirinkimus.
Kartais pagalvoji, ko reiktų, kad mumyse subręstų drąsa, bebaimiškumas, pasiaukojimas? Didelės motyvacijos… Gilaus tikėjimo… Beribės meilės savo artimui… Ir Dievo baimės.
Edita Dideikienė
