Istorija apie Kasparą, Melkerį ir Baltazarą, atnešusius dovanų ką tik gimusiam Karaliui, yra sena kaip šimtmečiai. Galbūt Jūs pasakysite, kad ją seniai girdėjote ir žinote, jog išminčiai atnešė aukso, smilkalų ir miros. Tačiau tuo istorija dar nesibaigė. Pasiklausykite, kas vyko toliau. Atskleisiu Jums dovanų paslaptį.

Tie, kurie stebėjo, kas vyksta lauke, matė, kaip trys keleiviai sustojo prie durų. Pirmasis priėjo Kasparas – turtingas žmogus, apsisiautęs puošniausiu aksomu ir pasidabinęs puikiais kailiais. Jie nematė tenai stovinčio angelo Gabrieliaus, saugančio šventą vietą, – bet būtent prieš jį sustojo Kasparas.

“Kiekvienas įeinantis turi atnešti dovaną,” – tarė Gabrielius Kasparui.

Vos pakeldamas dėžes, inkrustuotas nuostabiais raižiniais, Kasparas atsakė:

“Aš atnešiau luitus geriausio aukso”.

“Tavo dovana, – tarė Gabrielius, – turi atspindėti tavo vidų. Ji turi būti labai brangi tavo sielai”.

“Būtent tokią ir atnešiau,” – atsakė Kasparas.

Tačiau, kai pasilenkęs padėjo auksą prie kūdikio kojų, sustingo iš nuostabos. Jo ištiestos rankos laikė ne auksą, bet plaktuką. Plaktuko didžiulė juoda galva buvo didesnė nei žmogaus kumštis, o medinė rankena – žmogaus dilbio ilgumo. Kasparas neteko žado.

Angelas švelniai pratarė:

“Savo rankose laikai godumo plaktuką: tu liejai kitų žmonių prakaitą, kad pats gyventum prabangiai, statei sau rūmus, kai kiti gyveno lūšnose”.

Kasparas iš gėdos nulenkė galvą ir jau ketino išeiti, tačiau Gabrielius užstojo jam kelią:

“Ne, tu dar neįteikei savo dovanos”.

“Padovanoti štai šitą? – Kasparas pasibjaurėjo. – Tik jau ne Karaliui!”

“Dėl to juk ir atėjai, – tarė Gabrielius. – Juk negali išsinešti atgal – plaktukas per sunkus. Palik čia, kitaip jis sunaikins tave”.

“Kam vaikeliui toks daiktas? Juk jis jo nepakels,” – priešinosi Kasparas.

“Jis vienintelis tai sugebės,” – atsakė jam angelas.

Vėliau prie durų priėjo Melkeris – didysis mokslininkas, ilgabarzdis, raukšlių išvagotu veidu senukas, – pilnas išminties, sukauptos per ilgus metus. Jis taip pat stabtelėjo.

“Ką tu atnešei?” – paklausė Gabrielius.

“Smilkalų – tai kvepalai iš paslaptingų šalių ir praėjusių dienų,” – tarė Melkeris.

“Tavo dovana turėtų būti brangi tau pačiam,” – vėl perspėjo Gabrielius.

Melkeris, užgniaužęs kvapą, pagarbiai priklaupė, kad iš savo drabužių ištrauktų sidabrinį flakoną. Tačiau indas jo rankose buvo visai ne iš sidabro. Jis buvo pagamintas iš paprasto, grubaus molio. Pasibaisėjęs Melkeris ištraukė kamštį ir pauostė indą.

“Tai actas!” – sušvokštė senukas.

“Tu atnešei tai, kas esi pats, – tarė Gabrielius. – Tai kartėlis. Rūgštus gyvenimo vynas, prarūgęs pavydu ir neapykanta, kurią tu per ilgai nešiojaisi; taip pat senų nuoskaudų užgniaužtas pyktis. Tu ieškojai pažinimo, tačiau apnuodijai savo gyvenimą”.

Melkeris susigūžė. Nusisukdamas jis stengėsi paslėpti šį žemišką indą. Gabrielius palietė Melkerio ranką:

“Lukterk, tu turėtum palikti savo dovaną”.

Melkeris skausmingai prabilo:

“Bet juk tai nuodai! Kas bus, jei vaikelis palies jį lūpomis?”

“Patikėk šį rūpestį Dangui. Netgi actas gali būti naudingas,” – atsakė Gabrielius.

Dar vienas svečias žengė priekin. Tai Baltazaras – daugelio legionų vadas ir tvirtovių griovėjas. Jis laikė žalvarinę dėžutę.

“Aš atnešiau miros, – tarė jis. – Tai pats didžiausias grobis iš mano drąsiausių žygių. Daugelis, norėdami jos turėti, žūdavo kovoje. Tai rečiausio augalo esencija”.

“Bet ar tai tavo esencija?” – paklausė Gabrielius.

Karys žengė į priekį, nusilenkdamas iki žemės, ir ištiesė dovaną. Tačiau tai, ką padėjo prie kūdikio kojų, buvo jo ietis.

“Negali būti, – sušnibždėjo užkimusiu balsu Baltazaras. – Tai mano priešo kerai”.

“Iš tiesų, – tarė Gabrielius, stovėjęs už jo nugaros, – tūkstantis priešų apkerėjo tave ir pavertė tavo sielą į ietį. Tu gyveni tik tam, kad nugalėtum, bet pats esi nugalėtas. Kiekviena laimėta kova tave veda į naują kovą”.

Baltazaras pačiupo ginklą ir pasisuko link išėjimo:

“Aš negaliu jos palikti”.

“Ar tikrai?” – paklausė Gabrielius.

“Bet juk jis dar vaikelis, ietis gali jį sužeisti,” – sušnibždėjo karys.

“Šią baimę verčiau atiduok Dangui,” – atsakė Gabrielius.

Galbūt tu paklausi, kokios čia dovanos – plaktukas, actas, ietis. Bet kitoje istorijoje pasakojama, kad po daugelio metų šiuos išminčius matė stovinčius ant vienišos kalvos netoli Jeruzalės. Tačiau tu nesirūpink. Dangus tuo pasirūpino, nes tik jis ir tegali pasirūpinti.

Paliekate savo krepšelį?

Gal norėtumėte išsaugoti savo krepšelį ir baigti pirkimą vėliau? Galbūt net atsiųsime jums nuolaidos kodą.

15 % nuolaidos kodas 29P8C5GA galioja dar
Jūsų krepšelyje:
Krepšelyje nėra prekių!
Tęsti apsipirkimą