Krikščioniška amatų mokykla „Sodžiaus meistrai“– suteikia profesiją sunkumų turintiems vaikams ir gydo jų širdis.

Mums norisi mylėti – beatodairiškai, stipriai. Bet kartais mylime ir liekame nuvilti, lūkesčiai neišsipildo, apima savigrauža, prarandame dalį savęs. Vaikai – atviras klausimas meilei. Ypač „sunkūs“, maištaujantys – kaip ir kiek mylėti, kur sustoti, kiek tęsti? Negerai nemylėti, negerai mylėti per daug. Vienas ribas peržengę kitas sukuriame, vienas atradę – kitas prarandame. Vaikai yra kaip egzotinės gėlės, kurias per stiprus judesys sugniuždys, per silpnas – nuskurdins.

Dalia Beigienė yra 2002 m. Trakų rajono Rūdiškių kaime įkurtos privačios krikščioniškos amatų mokyklos „Sodžiaus meistrai“ direktorė ir viena jos steigėjų. Ji jau daugiau nei dešimt metų dirba su mokymosi, socialinių ir emocinių sunkumų turinčiais vaikais. Ši moteris moka prieiti prie kiekvieno, prakalbinti, sudrausminti. Ir jie klauso, atsiveria. Mokykloje pakyla jų pasitikėjimas savimi, noras mokytis. Įdomiausi atrodo šie Dalios Beigienės žodžiai: „Net tie vaikai, kurie pas mus atėjo visiškai niekuo netikėdami, išvyksta su mintimi, kad tikrai Ten, aukštai, kažkas yra“. Kokie stebuklai čia vyksta? – klausiu jos. Žinau, kad mokykloje nedirba nė vienas psichologas ar socialinis darbuotojas.

Griauti ribotumą

Pasikalbėti su Dalia Beigiene susitinkame vieno prekybos centro kavinėje. Kalbamės ir apie mokyklą, ir apie ją kaip pagrindinę mokyklos kolektyvo jungtį, mokytoją, motiną. Kavinėje groja tranki muzika, tad vos girdžiu Dalios tariamus žodžius, aplink cypia automobiliai ir troleibusai, pokalbio viduryje vis prieina padavėja klausdama: „Ar ko netrūksta?“ Pajuntu, kaip ramiai tekantis Dalios balsas tampa kontrastu šiam triukšmingam pasauliui, kuriame taip pasigendu sveikos pusiausvyros – išmoningos meilės kitam.

Mokyklos kūrimas nebuvo lengvas, kaip ir Dalios Beigienės savęs ieškojimo kelias. Prieš tapdama mokyklos direktore ji dirbo tikybos mokytoja vienoje vidurinėje Klaipėdos mokykloje. Sako, kad savo žmogiškąjį pašaukimą, suvokimą, kad nori dirbti su paaugliais, atrado būtent dirbdama mokytoja – mokydama šeštų ir aštuntų klasių mokinius: „Tada supratau, kad labai įdomu dirbti su paaugliais. Tai kelia daug iššūkių, o šie skatina pedagoginį kūrybingumą“. Supratusi, kad širdis traukia prie paauglių, moteris išvyko į Prancūziją prižiūrėti fizinę ir protinę negalią turinčios mergaitės. Tačiau prieš tai reikėjo įveikti daug kliūčių, artimieji nepalaikė mergaitės slaugymo idėjos. Tėvai prieštaravo, net pasakė, kad neduos pinigų kelionei, nes palieku antrą magistrantūros kursą ir važiuoju neaišku kur. Pinigų susiorganizavau tik kelionei į priekį. Matyt, buvo labai stipri viltis ir tikėjimas“.

Mokyklos steigimo pradžioje, pasak Dalios, kai kurie žmonės tik sukiojo pridėję pirštą prie smilkinio – nebuvo nei patalpų, nei mokymo programų, dirbo tik du mokytojai.

Prancūzijoje Dalia ne tik slaugė mergaitę – aktyviai dirbo su skautais, užsiėmė savanoriška veikla. Pasakoja, kad po to jai buvo pasiūlyta tapti socialine pedagoge ir projektų vadove Marijampolėje. Tačiau šias pareigas moteris ėjo neilgai – ėmė dirbti Šv. Jono vaikų programos prie Vilniaus Šv. Jono kongregacijos vienuolyno administratore. Čia ir ėmė bendradarbiauti su Šv. Jono broliais, kurių iniciatyva buvo įkurta mokykla „Sodžiaus meistrai“. Pasak moters, finansai jai niekada nebuvo svarbiausi – visada bandė įsiklausyti į širdies balsą: „Pinigus gerbiu ir žinau, kad jei jų turėčiau daugiau, skirčiau geriems darbams“. Vis dėlto būta ir sunkių akimirkų. Tuomet, kaip sako Dalia, vedė Viešpats: „Kartais suvokdavau, kad iš mokytojo algos nebegalėsiu savęs išlaikyti, bet tas Aukščiausiojo vedimas, kai jo įsiklausai, yra teisingas, tik svarbiausia būti budriam“.

Mokykla pradėta kurti, galima sakyti, iš nieko. Iš pradžių ją sudarė tik viena išnuomota patalpa dirbtuvėlėms, du kabinetai ir aštuoni vaikai. Tai buvo vienuolių vykdyto gatvės vaikų projekto tąsa. Iš pradžių į Lietuvą iš Prancūzijos Lietuvos arkivyskupo Audrio Juozo Bačkio pakviesti Šv. Jono broliai rūpinosi beglobiais vaikais. Sukūrę pagalbos gatvės vaikams programą „Šv. Jono vaikai“ vienuolyno broliai siekė padėti vaikams surasti globėjus ir šeimos gyvenimą, kad jie galėtų sėkmingai integruotis į visuomenę. Kai vaikai palikdavo gatvę ir surasdavo globėjus, vėl imdavosi lankyti vidurinę mokyklą, tačiau guosdavosi Daliai, kad mokslas tradicinėje mokykloje jiems yra baisi kančia: „Ateidavo berniukai ir sakydavo, kad nebegali išbūti mokykloje, mokslai nesiseka, norisi jau gyventi savarankiškai, bet nieko nemoka. Šv. Jono broliams teko ką nors sugalvoti“.

Mokyklos įkūrimo idėja daugeliui atrodė neįmanoma. Nebuvo tikima ir sunkiai vidurinėse mokyklose besimokančių vaikų jėgomis. Mokyklos steigimo pradžioje, pasak Dalios, kai kurie žmonės tik sukiojo pridėję pirštą prie smilkinio – nebuvo nei patalpų, nei mokymo programų, dirbo tik du mokytojai. „Bet mokiniai tada mumis patikėjo, o tai svarbiausia“, – sako pašnekovė. Kiti manė, kad čia „kažkokia korupcija“, nes rekonstruotas senas, visų apleistas pastatas. Vėliau, jau įsteigus mokyklą, vis pasigirsdavo pasakymų, kad ji turtinga ir jai nereikia pagalbos, nes privati. „Nelengva išsikovoti savo vietą po saule, esame jauni. Pagaliau, nesvarbu, ką kiti sakytų, mes to nepaisome. Stengiamės, kad žmogus gautų maksimaliai ir išsineštų kuo daugiau“, – aiškina Dalia.

Kai kurių žmonių neigiamas požiūris pasikeitė atvykus į mokyklą: „Kai pamato, kad dirbama nuoširdžiai, su aistra, kad pas mus vyrauja tiesa“. Ir šiandien išankstinį kitų nusistatymą sugriauna mokykloje pamatytas tikrumas, jausmas, kad čia tikrai nesama nieko suvaidinto, priverstinio, kad su meile dirba ne tik mokytojai, bet ir mokiniai, kad jų santykiai ypač šilti. Dalia pasitiki Apvaizda – kalba tvirtai įsitikinusi, kad viską taip rikiuoja Dievas. Suprantu, iš kur sklinda vidinė jos ramybė: „Finansinis mokyklos išsilaikymas tiesiog mistinis: čia dirba mokytojai, projektų vadovas, buhalteris – žmonėms reikia kažkaip surasti pinigėlių, tačiau rėmėjų atsiranda, kai jų ieškoma pristatant tikrus dalykus ir vertybes. Dievas padeda. Vadinasi, viską darome teisingai. Jei eitume ne tuo keliu, mūsų jau
seniai nebūtų“.

Iš direktorės kalbos juntu, kad mokykla siekia griauti stereotipinį neigiamą požiūrį į sunkiai  besimokančius vaikus. Dalios manymu, mūsų mokyklos daugiau akademinės, tad suole laikyti žmogų, pasižymintį rankų išmintimi, būtų tas pats, kas prie kompiuterio pasodinti gerą krepšininką ir mokyti jį būti vadybininku. Moteris taip ir vadina savo mokinius – nepažadinta rankų išmintimi. Na, bet Jūs, profesinės mokyklos kolektyvas, matyt, vis tiek sunkiai jaučiatės – juk profesinių mokyklų auklėtiniai dažnai pavadinami įvairiais „margais“ žodeliais, egzistuoja nuomonė apie juos kaip apie menkaverčius, turinčius daug socialinių problemų. Su kokiais išoriniais sunkumais tenka susidurti? – vis klausiu. – Matyt, nėra lengva išbūti aplinkoje, – neatlyžtu. „Mes jau turime kuo pasigirti. Paprastai profesines mokyklas vadina profkėmis, o mes – amatuškė, – juokiasi Dalia Beigienė.

Dabar apie šią dar jauną nedidelės struktūros mokyklą Lietuvoje jau sklinda gandas, mokytis čia paaugliai berniukai atvyksta iš įvairių tolimiausių Lietuvos vietovių: „99 proc. mūsų mokinių apie mus sužino iš savo draugų. Jau dveji metai kaip nesireklamuojame“, – sako Dalia Beigienė. Gal tas mokyklos darbuotojų noras eiti prieš vėją, įrodyti sunkiai besimokantiems vaikams, ką iš tikrųjų jie gali, yra mokyklos sėkmės ir, kaip sako Dalia, mistinio egzistavimo priežastis? Kai priešiniesi, nes taip reikia, padeda Dievas. Į mokyklą daugelis berniukų ateina beveik viskuo nusivylę – turėdami sunkios prieš tai lankytos mokymo įstaigos patirties, iš konfliktiškų šeimų, patyrę paauglystės kartumo.

Direktorė kartu su kolegomis imasi iš naujo ieškoti jau spėjusio užželti kelio į šių žmonių širdis, atkurti prarastą jų meilę mokslui ir darbui. Mokykloje taikomi Lietuvoje unikalūs profesinio amato mokymo metodai, mokinius išskirtinai tikslingai orientuojantys į darbo rinką, čia siekiama išsaugoti senąsias pameistrystės tradicijas.

sodžiaus meistrai 1 Tačiau tai nėra vienintelės mokyklos populiarumo priežastys. Mokykla siekia patenkinti ne tik profesinius, bet ir žmogiškuosius mokinių poreikius. Koks gi žmogus auksinėmis rankomis, bet geležine širdimi? „Reikėjo rasti išeitį, kad būtų mokoma ir amato, ir būtų perteiktos krikščioniškos vertybės – šių jaunuolių ateitį siekėme matyti visapusiškai. Siekėme sukurti tokią mokyklą, kad joje besimokantis žmogus galėtų įsilieti į visuomenę ir įgyti tai, kas įmanoma geriausia, kad turėtų ne tik auksines rankas, bet ir doro žmogaus, darbininko amatininko dvelksmą“.

Mokykla išsiskiria ypač šilta atmosfera: joje vyrauja krikščioniškos vertybės, šiluma, nuoširdumas, tikra, nesimuliuojama meilė darbui, o svarbiausia – čia atvykę paaugliai iš naujo ima patikėti savo didybe: „Iš lėto ima keistis jų elgesys, pasaulėžiūra, atsiranda noras įgyti vidurinį išsilavinimą“, – pasakoja Dalia.

Suteikti kryptį kelionei

Mokykloje siekiama uždegti tikra aistra darbui ir sudaryti „ne popierines“ įsidarbinimo galimybes. Dalios vadovaujamoje amatų mokykloje vienintelėje Lietuvoje taikomas dualinis mokymas. Tai sena mokymo metodika, Lietuvoje praktikuota prieškario laikotarpiu, Vokietijoje ir Didžiojoje Britanijoje tebetaikoma ir šiandien. Jos esmė ta, kad didžioji mokykloje praleisto laiko dalis yra tiesioginis darbas pagal pasirinktą profesiją. Dualinis mokymas leidžia geriau perprasti įgytas teorines žinias ir pritaikyti jas praktikoje.

sodžiaus meistrai 2

Nuo pirmųjų mokslo metų dualiniu metodu mokomas jaunuolis pusę mokymo laiko praleidžia įmonėje, su kuria būna pasirašęs darbo sutartį. Po kiekvieno praktikos etapo mokykloje analizuojama įmonėje įgyta patirtis, iškilusios problemos. Pagal šį metodą dirbančioje mokykloje pusę mokymo proceso sudaro darbas įmonėje. Jei mokslas trunka trejus metus, būsimasis amatininkas pusantrų metų praleidžia įmonėje. Dvi savaites per mėnesį mokinys praleidžia kartu su meistru – savo mokytoju darbininku, likusias dvi savaites mokosi  mokykloje, iš kurių viena savaitė taip pat skiriama praktiniam darbui.

Dualinis mokymas arba pameistrystė, kaip pasakoja amatų mokyklos direktorė, Lietuvoje trukdavo gana ilgai. Pavyzdžiui, kalvis amato mokydavosi net septynerius metus. Deja, šiandien pas mus manoma, kad treji metai profesinio rengimo yra labai daug: „Iš tikrųjų po trejų metų mokslų žmogus dar negali visiškai savarankiškai dirbti: jeigu nori atidaryti savo įmonę, jam reikalinga dar trejų ar ketverių metų patirtis“.

Dualinės mokymo sistemos pranašumas tas, kad į mokyklą atėjęs žmogus turi galimybę iškart pajusti, ar pasirinktos profesijos iš tikrųjų nori: „Pas mus atėjęs mokinys iškart pradeda dirbti. Mes jam sudarome sąlygas pajusti, ar mokomas darbas yra tikrai tas, su kuriuo jis norės sieti savo ateitį. Sakome jam, kad tai bus viso jo pragyvenimo šaltinis, kad šį darbą jis dirbs nuolatos ir degs meile jam. Jis turi suprasti, kad privalės dirbti karštai, nes dirbdamas drungnai nieko nepadarys“. Taip nubrėžiame aiškias ribas, o ne paleidžiame į bekryptę erdvę: „Jeigu profesija mokiniui nepatinka, jis privalo arba ją keisti, arba išeiti. Trečios išeities nėra“, – šiuo klausimu Dalia griežta. Kompromiso būti negali, nes sprendžiamas viso gyvenimo pagrindo klausimas, mokoma savarankiškumo. Plaukdamas pasroviui nesi garantuotas, kad išplauksi. Be to, jau įmonėje prasidėję darbo santykiai moko jaunuolius būti disciplinuotus, rezultatyvius.

Geriausiai besimokantiems mokiniams atsiveria europinės perspektyvos. Amatų mokykla pasirašiusi partnerystės sutartį su viena didžiausių ir seniausių Prancūzijos profesinio mokymo įstaigų asociacija „Les Compagnons du Devoir et de Tour France“. Geriausiai mokyklą baigę jaunuoliai įgiję diplomą turi galimybę tęsti studijas ir stažuotis Prancūzijoje. Tai motyvacijos dalis.

Mokykloje siekiama atnaujinti, perteikti ir tęsti protėvių palikimą: „Stengiamės išsaugoti kultūrinį paveldą, tiek medinį, tiek kulinarinį. Pavyzdžiui, medžių statinius statome su medvinėmis – su jomis pastatyti visi seniausi bažnyčių varpinių bokštai stovi ir iki šių dienų. Mėginame šią išmintį perteikti mokiniams, kad jie ja vadovautųsi tiek rekonstruodami, pavyzdžiui, senąsias griūvančias lietuvių daržines ar namus, tiek kurdami ką nors naujo“. Taip ugdoma pagarba laikui, kartoms, kitai patirčiai, mokoma išlaikyti tinkamą atstumą su jais – ne griauti, bet išlaikyti.

Auksines rankas sukuria širdis

Krikščioniškos tiesos yra geras šios mokyklos energijos šaltinis. Bet čia suklūstu – mokyklos mokiniai tikrai ne iš nuoširdžiai tikinčių šeimų, o ir ateinantys mokytojai turi skirtingos dvasinės patirties. Kaip tas krikščioniškas tiesas perteikti, skleisti? Ir dar paaugliams? Kaip nesukelti priešingos reakcijos? Kaip padaryti, kad tikėjimo nepraktikuojantis paauglys pats savyje peržengtų ribą ir ateitų į šv.  Mišias? „Bandymas susilaikyti nesityčiojant iš kito ir neįvardijant, kad tai yra kažkas krikščioniško, brolio Justino iš Joanitų vienuolyno žaidimas su vaikais tinklinio kamuoliu – tai yra geriausias liudijimas. Vien tai, kad vaikai nebijo to dvasiškio, laiko jį draugu, jau yra laimėjimas; supratimas, kad tas Dievo tarnas yra žmogus – čia peržengta riba, jiems nebebaisu. Tai ir yra tų tiesų sklaida. Pats buvimas. Ne paskaitų skaitymas, ne tiesus krikščioniškos tiesos įvardijimas“, – dalijasi patirtimi Dalia. Anot jos, per tokias akimirkas pamažu ima skleistis gėris ir nejučiomis atsiveria vaikų širdys: „Pradėjome dalinti giesmynėlius, kad vaikai juos turėtų Mišių metu, ir bandome visi giedoti. Iš pradžių galvoja: „Kaip čia aš“. Bet kai pamatai juos einant kryžiaus kelią, sugniaužtus kumščius, ašaras jų akyse, kai gvildenama atitinkama stotis, kuriais nors žodžiais primenanti jiems jų pačių patirtį, šeimą, kai pasikeičia jų veidai – čia yra svarbiausi momentai. Tada imi matyti tokio liudijimo prasmę, viso savo darbo prasmę“.

Daug duoda ir nuoširdi pačios Dalios Beigienės tikėjimo patirtis. Pačiam tikint „formaliai“ tikėjimo skleisti neįmanoma. Dalia prisimena savo jaunystę, pasakoja, kad kelias nebuvo lengvas. Gal todėl supranta ir vaikus: „Sakyčiau, iki aštuoniolikos metų mano santykis su Dievu buvo labiau tradicinis praktikuojančios katalikų šeimos. Nebuvo to tiesų suvokimo. Tiesiog taip reikėjo. Sovietmečiu gyvenome kaime. Mama, kaip šiandien pamenu, man padavė katekizmą ir pasakė, ką reikia išmokti atmintinai, kol ji bus darbe. Išmokau nelabai ką suvokdama. Baisiai bijojau Pirmosios Komunijos egzamino, bet viskas pavyko“. Vėliau ji siekė atsakyti sau į klausimą, kodėl nėra musulmonė: „Dabar tai atrodo juokinga. Manau, kiekvienas pereiname ieškojimo kelią, bet svarbu, kad kelyje būtų gerų mokytojų ir jie gebėtų klausytis“.

Atkurti ribas ir įveikti baimę

Klausantis, kaip Dalia kalba apie mokykloje įplieskiamą meilę būsimam amatui ir atsivėrusį mokinių tikėjimą Jėzumi, darosi keista – juk tai vidurinėse mokyklose dažniausiai buvę labai apatiški, nepažangūs moksleiviai, tikras mokytojų „galvos skausmas“. Ar čia nepagražinta, ar iš tiesų gali vykti tokie pokyčiai?

D. Beigienės teigimu, mokyklos mokytojai apie daugelį savo auklėtinių žino daugiau nei tėvai, mokiniai labai išsipasakoja. Ji teigia, kad į mokyklą vaikai labai dažnai ateina išsigandę, įbauginti, patyrę didžiulių nesėkmių, labai nusivylę arba tradicine mokykla, arba tėvais, arba švietimo sistema, be to, jų ir amžius nepalankus. Kartais ateina vaikų ypač sužeistomis širdimis. Tam, kad jie atgautų pasitikėjimą savimi, reikia laiko ir kantrybės. „Žinoma, būna visko: ir bandymų laužyti griežtas taisykles, ir nepažangumo, ir nepagarbaus elgesio, bet tokių dalykų mes paprasčiausiai netoleruojame“, – sako direktorė.

Daug duoda ir mokyklos mažumas – čia mokosi apie 50 vaikų, grupėse yra iki 10 vaikų, nuolatinį darbą dirba tik keli mokytojai, tad visi labai matomi, pastebimi, nėra vietos patyčioms: „Vaikai atsiveria, nes visur sklando tiesa“. Gal ir dėl to, kad mokykla – viena komanda: „Visi į darbą ateiname ir išeiname kartu, nėra taip, kad vienas nuolat dirbantis mokytojas tiek dirba, kitas tiek, kad visi skirtingu metu išeina. Tik nuolat būdami visi kartu galime ko nors pasiekti, o iškilus poreikiui greitai reaguoti“.

Kodėl nėra psichologų? Dalia aiškina, kad nueiti pas psichologą sunku net suaugusiajam, jis išgyvena diskomfortą, o paaugliui pripažinti, kad turi problemų, ypač sudėtinga. Kur kas lengviau pasipasakoti artimam žmogui: „Esam ir psichologai, ir sociologai, ir kunigai. Tik išrišimo neduodam“.

„Esam ir psichologai, ir sociologai, ir kunigai. Tik išrišimo neduodam“

Kaip pavyksta prakalbinti juos, rasti bendrą kalbą? – teiraujuosi. Dalia pasakoja, kad išgvildento ir pateikto loginio atsakymo čia negali būti. Reikia jausti širdimi – tai svarbiausia. Ne tik jausti, bet ir mylėti. Ši meilė sudėtinga: reikia ir besąlygiškai priimti kitą, ir pasakyti: „Stop, dabar eisi pats“. Reikia ir priartėti, ir palikti savyje. Ribos čia ypač subtilios, todėl vienintelis nepamainomas pagalbininkas – širdis. Santykių pagrindas – didžiulė pagarba: „Kiekvienas vaikas pas mus pasitinkamas su ypatinga pagarba. Sakome, kad tai mūsų klientai“. Pagarba neskatina paleisti vadžių, ji parodo, kad esi man svarbus: „Kartais vaikai elgdamiesi netinkamai to griežtesnio žodžio nori, nes namuose dažniausiai jiems leidžiama plaukti pasroviui ir jie taip bando sulaukti dėmesio“. Griežtumas nebūtinai reiškia, kad turi rėkti, šaukti ar perpykti, atstumti: „Būna, mokytojas pasako griežtesnį žodį. Mokiniai klausia: Mokytojau, bet Jūs vis tiek mus mylit? Mokytojas nusistebi: Tai ne! Kartu tai ir atsiprašymas“.

Dalia pripažįsta, kad būna momentų, kai ir mokytojams tenka priminti mokyklos vertybes, kai jiems ima atrodyti, kad gali vadovauti vaikui. Kita vertus, sunku būna ir mokytojams – kartais tenka iš klasės išeiti sugniaužtais kumščiais. Tada reikia visiems kartu kalbėtis ar „išsirėkti“ mokytojų kambaryje.  varbiausia, kad bendruomenėje žmogus jaustųsi reikalingas, gerbiamas – tada ir dirbama kitaip, ir atsiranda meilė. „Pas mus vyksta komandos tvirtinimo vakarai, pavyzdžiui, menkių žvejyba Baltijos jūroje ar poledinė žvejyba. Žmonės turi galimybę atsiskleisti kitoje aplinkoje, gal kas nors kuo nors suabejojo ar liko nepatenkintas“. Ribos mokykloje aiškios, bet tai ne pyktis, rėkimas – atvirkščiai, tai pagarba. Pagarba reiškiama aiškiai įvardijant, koks elgesys čia neleidžiamas, bet kartu suvokiant, kad mano laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito laisvė.

Kaip surasti savyje pagarbos šaltinį, kaip susivaldyti, nepratrūkti ir po to nesigraužti situacijose, kurios kartais labai stipriai provokuoja mūsų pyktį? Dalia kalba apie Dievą. Atsakymas į klausimą glūdi Jame. Dievo suteiktas žvilgsnis atveria tikrumą, nuplėšia kaukes, abstraktaus blogio buvimą – tada visa nušvinta nauja šviesa. Pavyzdžiui, jeigu į vaiką žvelgi kaip į unikumą, Dievo kūrinį, atsiveria visai kitos mąstymo erdvės: „Jei matai jame Jėzų, yra kitaip. Kartais tu matai jį maištaujantį ir būna momentų, kad turi jį tiesiog kuriam laikui palikti. Tai turi jausti. Suvoki, kad tas maištas galbūt ne jo valioje, bet  pasekmė kažko, kas nutiko jo gyvenime. Vėliau su juo kalbiesi. Jeigu jis kalba piktai, išrėžia, supranti, kad egzistuoja problema, tada kalbiesi su kolegomis mokytojų kambaryje. Mokytojas, atėjęs į klasę, ima kalbėti moksleiviui aktualia tema, išgvildena tą problemą iš kitų pozicijų, netiesiogiai, subtiliai ją sprendžia. Kitaip sakant, arba tiesiog palauki, kol nurims jo emocijos, arba ieškai išeities iš karto“.

„Ačiū už tai, kad išmetėte“

Taip, tai meilė, bet kaip nubrėžti tinkamas ribas? – klausiu D. Beigienės. – Juk pernelyg atlaidi meilė gali pakenkti, ypač paaugliui.

Dalia aiškina, kad tos ribos yra taisyklės. Ir jos turi būti labai aiškios. Jeigu pasakei, nereiškia, kad vaikas suprato. Pavyzdžiui, šioje mokykloje jokiu būdu negalima į pamokas ateiti išgėrusiam ar pagiringam. Mokiniams sakoma, kad tuomet geriau parašyti žinutę, įspėjančią, kad rytoj pamokose jo nebus.  Paaiškinama, kad nesilaikantys taisyklės mokiniai bus šalinami iš mokyklos. Vienas vaikinas kartą sumanė patikrinti, kiek ši taisyklė veikia, – į mokyklą atėjo išgėręs, nepagarbiai kalbėjo su mokytojais. Jam buvo pasakyta, kad iš mokyklos jis metamas ir galės sugrįžti tik tada, kai išeis gydymo nuo alkoholizmo kursą.

Tokios pat taisyklės egzistuoja ir kalbant apie rūkymą mokyklos teritorijoje. Pora vaikinų tyčia atėjo su cigarete rankose. Buvo pašalinti. Vienas iš jų po pusmečio atsirado ir prašė, kad jam būtų leista pabaigti mokyklą. Jaunuoliui buvo pasakyta, kad jis buvo pašalintas už netinkamą elgesį, tad tokia galimybė negali būti suteikta, bet teoriją jis gali pasirengti savarankiškai ir laikyti egzaminus eksternu, o praktiką – dirbdamas įmonėje. „Šeimoje tėvai turi lyg ir prigimtinę teisę į vaiko auklėjimą ir jį pažįsta nuo gimimo, o mokykloje su jaunuoliais turi dirbti su tam tikru atstumu, kad jie suprastų, kad ir koks geras mokytojas ar vadovas būtų, jis tau nėra draugas“.

Yra buvę patyčių užuominų. Bet ir čia – ypač griežtos taisyklės. Net jei profesinėje srityje tau seksis ypač gerai, bet tyčiosiesi iš kito – būsi pašalintas. „Ir viskas. Yra taisyklės, bet jų turi būti laikomasi, – sako Dalia. – Blogai, kai jos tik yra…“

Visiškai netoleruojamas pamokų nelankymas. Paprastoje mokykloje į pamokas mokinys gali nueiti du kartus per savaitę, bet aiškias ribas nubrėžiančioje amatų mokykloje toks elgesys – nepateisinamas. Tokiam atvejui yra sukurtas specialus greitasis reagavimo planas: moksleiviui nepasirodžius pamokose mokytojai iš pradžių skambina jam pačiam, tada tėvams, draugams, nesant rezultato važiuoja pas jį į namus: „Pravėręs duris mokinys vos nenugriūna, kai pamato, kad pas jį į namus pati direktorė atvažiavo. Būna, tenka pažadinti“.

Bet kaip jaučiatės pati, – klausiu aš, – negi dabar paskui kiekvieną į namus lakstyti?

D. Beigienė atsako: lakstysi, nes esi mama. „Į tai žvelgiu kaip mama. Jeigu nežinai, kur tavo vaikas, tiesiog eini jo ieškoti. Jeigu jis tau rūpi, kažką darai. Pasirinkimo čia nėra, bet ribos nubrėžtos. Būna labai skaudu, kai mokyklą baigęs vaikinas sėdi namuose ir neina į darbą. Mokymosi metu jaunuolis į mus gali kreiptis bet kuriuo klausimu, bet paskui pagalbos nebesiūlome, padedame tik jei patys paprašo. Liūdna, bet mes gi už jį į darbą nenueisime“.

Problema ir ta, kad dažnai patys tėvai negali tvirtai suimti į rankas savo vaikų: „Prasideda tas kenksmingas sakymas, kad suėjus aštuoniolikai galėsi daryti ką nori. Bet ar per aštuonioliktą gimtadienį nutinka koks stebuklas, sprogimas, kad viskas apsiverčia?“ „Ačiū už tai, kad išmetėte“, – taip direktorei nekart pasakęs po metų nuo pašalinimo iš mokyklos sutiktas vaikas. Dalia džiaugiasi: „Tada jauti, kad padarei gera ir kad ta nubrėžta riba buvo teisinga ir reikšminga jaunuolio gyvenimui. Mes tai vadiname avinėlio paaukojimu“.

„Ačiū už tai, kad išmetėte“, – taip direktorei nekart pasakęs po metų nuo pašalinimo iš mokyklos sutiktas vaikas.

Pačios D. Beigienės šeimoje auklėjant vaikus būna visko, ir konfliktinių situacijų, bet jas siekiama išspręsti pokalbiu, teisių ir pareigų išsiaiškinimu. Žinoma, būna, kad ir tėvai neteisūs, bet svarbiausia neparodyti to vaikų akivaizdoje: „Tarpusavyje tėvams reikėtų pasikalbėti, kai šalia nėra vaikų. Pas mus namuose taisyklės griežtos, bet vyrauja pagarba. Net jei mes, tėvai, ir suklydome, kad ir kaip būtų sunku, atsiprašome vaikų ir pasikalbame apie tą klaidą. Tačiau svarbu suprasti ir tai, kad vaikai neturėtų užlipti ant galvos. Priešingu atveju autoritetas prarastas“. Griežtas tėvo žodis ypač reikšmingas: „Auklėjant vaikus ypač sunku vienišoms mamoms“.

Labai svarbi pusiausvyra tarp griežtumo ir gebėjimo išmintingai mylėti: vaikai daug ką pasipasakoja, jeigu jų iš tikrųjų klausomasi, o bendravimo būdai gali būti labai įvairūs, kaip antai bendra vakarienė prie stalo be televizoriaus ir laikraščių, kai galima ramiai kalbėtis.

Vaikų ėjimas išpažinties – rimta jų saviugdos skatinimo priemonė: „Kartais vaikus skatiname prieiti išpažinties. Jaunėlis jau pats jaučia laiką, kada jam reikia išpažinties, ir sako, kaip liūdna, kad kai kurie žmonės negali pajusti to nuostabaus atleidimo jausmo“. Riba turi būti brėžiama ramiai: „Sūnums Algirdui ir Vytautui yra trylika ir dvylika metų. Vyresnėlis prieš kelis mėnesius mus oficialiai informavo: „Mama ir tėti, man prasideda paauglystė, truksianti iki šešiolikos“. Sakom: „Gerai. Tik supranti, kad tai nėra liga ir gyvenimas turi vykti įprasta vaga?“ „Taip“, – atsakė jis. Tai štai, ir gyvename kartu su  paauglyste“.

Grįžti į save ir save surasti

Daliai Beigienei darbas – kaip narkotikas. Taip sako ji pati. Todėl net nejaučia, kad darbo diena prasideda 5.30 val. ryto ir baigiasi įvairiai: „Džiugu matyti rezultatą ir darbo, kurį darai, prasmę. Žmogus neįkainojamas, pagalbos jam kaina taip pat neįkainojama – tu tiesiog bandai padėti“. Viską atperka pajausta prasmė: „Nebūčiau laiminga, jei sėdėčiau viešbučio priimamajame už kelis tūkstančius litų. Man duota pažinti daugiau, todėl ir turiu nuveikti daugiau žmonių vardan“.

Darbe Jums dažniausiai tenka galvoti apie kitiems – mokiniams, kolegoms – braižomas reikiamas ir griaunamas netinkamas ribas, o ar asmeniniame gyvenime tenka nusibrėžti ribas sau pačiai? klausiu pašnekovės. „O, taip, – sako ji, – iš prigimties stengiausi būti visada visiems labai gera ir man būdavo sunku pasakyti ne. O tos būtinos ribos juk labai įvairios – šeimos santykiuose, asmeninėje erdvėje, tikėjime. Teko išmokti labiau gerbti save ir neleisti būti išnaudojamai“.

Dalia užsimena, kad didesnės pagarbos sau išmoko gyvendama užsienyje, bet labiausiai kalba apie Dievą. Jos manymu, ne kita kultūrinė patirtis, ne socialinė aplinka ar perskaityta psichologinė knyga yra pagrindinis atsparos taškas siekiant išsaugoti savo savastį: „Visada įsiklausau širdies balso. Sakau širdies balso, bet juk Ten, aukštai, mus stebintis turbūt juokiasi, kad taip sakau, nes tai Jo mintis pereina per mano širdį, sąžinę ir mano valią. Prieš pradėdama bet kokį darbą mintyse jį pavedu Dievui. Patikėkite, Jis girdi mūsų mintis. Tai supratau dirbdama čia“.

Būti direktore, mokytoja, mokinių drauge, motina, žmona, uolia katalike ir begalės kitų vaidmenų Daliai Beigienei padėjo ir kitaip pamatyti save pačią, atrasti iki tol nepažintus savo patirties horizontus: „Šis darbas, ar gal geriau įvardyčiau, darbų krūvis, mane išmokė viską pavesti Dievui, nes suvokiau, kad vien žmogiškųjų galių kartais visiškai neužtenka. Tada ir pajutau, kad Švenčiausiojo Sakramento adoracija yra būtina. Labai džiaugiuosi, kad ir vyras mane supranta, jog kartais man reikalinga įkrauti bateriją. Aš taip įvardiju rekolekcijų poreikį“. Tai ir patirties, kurioje vis naujomis spalvomis atsiveria pats tikėjimas, liudijimas – jo pradžioje pirmiausia pastebime kitus, jų širdis, poreikius, o brandoje – save pačius.

Kalbėjosi Jurga Dirkstytė