Švytintis saulės šviesulys pripildė rugpjūčio dangų tą dieną, kai prasidėjo ši istorija, dieną, kai aš gimiau, dieną, kai prasidėjo mano gyvenimas.
O aš savo kūnu pripildžiau motinos įtemptą degantį žiedą. Mano plaučius pirmą kartą nusvilino šios žemės oras ir aš įžengiau į pasaulį kaip ir kiekvienas kitas gimęs žmogus – sugniaužtais kumšteliais. Mano motina buvo pilna manęs, man gimus ji liko tuščia ir ėmė kraujuoti. O mane – susiraukšlėjusia oda ir rėkiančią – iškėlė į šviesą.
Paskui man davė vardą.
Ar yra dar trumpesnių vardų? Trys raidės, net „a“ gale nėra. Ann – vingių ir linijų trijulė (lietuviškai – Ana, vert. past.).
Reikšmė – „pilna malonės“.
Aš nebuvau tokia.
Ką reiškia gyventi pilnai malonės? Gyventi patiriant gyvenimo pilnatvę?
Kai prausė mano blyškią odą, aš įkvėpiau ir ėmiau mosikuoti. Aš mosikavau.
Ištisus savo gyvenimo dešimtmečius mosikuoju, blaškausi, kovoju ir galų gale lieku, regis… tuščia. Aš nepateisinu savo vardo.
Galbūt tais pirmaisiais metais mano gyvenimas lėtai atsivėrė, išsigaubė tarsi rieškučios, lyg saugykla, pasiruošusi priimti Dievo teikiamas dovanas. Tačiau iš tų gyvenimo metų nėra išlikusių jokių atsiminimų. Sakoma, jog prisiminimus įrėžia traumuojantys įvykiai. Tai būtų tie metai, kai man suėjo ketveri. Metai, kai kraujo klane mirė mano sesuo, o aš, kaip ir visi mes, užsisklendžiau nuo malonės.
Stovėdama prie šoninio verandos lango ir žvelgdama į sulinkusius, žado netekusius tėvus, mąstau, ar ką tik gimusią ir krikštijamą mane mama laikė taip, kaip laikė mirštančią mano seserį.
Lapkričio šviesoje matau mamą ir tėtį, sėdinčius ant galinės verandos laiptų, sūpuojančius jos sumaitotą kūnelį savo rankose. Prispaudžiu veidą prie šalto virtuvės lango stiklo ir stebiu juos, matau, kaip juda jų lūpos – ir tai ne malda prieš miegą, tai maldavimas stebuklo, kad ji pabustų gyva. Tačiau stebuklas neįvyksta. Atvažiuoja policija, surašo aktą. Kraujas sunkiasi pro apklotą. Netgi dabar šis vaizdas stovi akyse.
Prisiminimų antplūdis nusvilina iki gelmių.
Jos kraujo dėmė degina mane, bet skauda mažiau nei matyti ją gulinčią nepridengtą. Ji tik nutipeno iki sodybos keliuko paskui katytę, ir štai sunkvežimio vairuotojas jau sėdi prie virtuvės stalo, susiėmęs galvą rankomis. Prisimenu, kaip jis rauda, kad jos net nepastebėjo. O aš vis dar matau ją ir negaliu pamiršti. Jos trapaus kūnelio, sunkvežimiu sutraiškyto mūsų sodybos kieme, kraujo, susigeriančio į išdžiūvusią išvažinėtą žemę. Tą akimirką darni visata sujudėjo, sudaužydama į šipulius mano rieškučias. Vis dar girdžiu viską mačiusios mamos klyksmą, matau paklaikusį tėvo žvilgsnį.
Mano tėvai nepateikia kaltinimų. Jie – fermeriai, jie stengiasi gyventi ir verčia savo kūną judėti, kad siela nesunyktų. Mama verkia džiaustydama skalbinius. Ji glaudžia jauniausią mano seserį, vos trijų savaičių kūdikėlį, prie krūtinės, ir aš negaliu įsivaizduoti, kaip trapi moteris, praėjus vos kelioms savaitėms po ketvirtojo vaiko gimimo, tampa savo trečiojo vaiko, nukraujavusio ant žvyruoto kelio, mirties liudininke. Ji žindo vieną dukrelę pienu ir tuo pačiu metu lieja sielvartą dėl kitos, palaidotos, dukrelės. Po vakarienės tėtis tūkstantąjį kartą pasakoja, kaip jos akelės buvo lyg jūra be krantų, kaip ji apsikabinusi iš visų jėgų spaudė jam kaklą, trokšdama gyventi. Mes pripažįstame, kad jos mirtis buvo nelaimingas atsitikimas. Tačiau ar tai Dievas leido tam nutikti?
Daugelį metų sesuo aplanko mane naktimis, ir aš regiu jos ant žvyro susmukusį kūnelį. Kartais sapnuose sūpuoju ją saugiai suvyniojusi į antklodę, kurią jai pasiuvo mama. Antklodė blyškiai žalsva, ant jos išsiuvinėtas Dručkis ir Piemenaitė. Laukiu, kad ji išsivyniotų ir atgimtų. Tačiau vietoj to ją praryja atsivėrusi žemė.
Prie kapo bedugnės mūsų kojos velkasi žeme, o dangaus skliautas subyra gabalais. Žemės grumstas atsitrenkia į karstą ir suskyla. Sutrupa virš mano jaunėlės šviesiaplaukės sesutės – sesutės, kuri mane erzindavo ir juokdavosi ar užvertusi galvą kvatodavo; virš jos pieno baltumo skruostų, kuriuose atsirasdavo duobutės jai krizenant, pakutenus pilvuką. Ant jos kapo uždeda antkapį, juodo granito plokštę, kurioje išgraviruotos tik keturios jos vardo raidės, be jokių datų. Eimė. Tai reiškia „mylimoji“. Tokia ji ir buvo. Mes ją mylėjome. Uždėjus antkapį, uždarius jos mirties guolį, užsidarė ir mūsų gyvenimai.
Užsidarė bet kokiai minčiai apie malonę.
Iš tiesų, kai palaidoji vaiką arba kai kas rytą atsikėlęs gyveni tik puse širdies, kyla begarsis klausimas. Niekas jo negirdi. Ar Dievas gali būti geras? Dievas, kuris maloningai teikia geras dovanas, kai tuo tarpu ilgomis naktimis lovelė guli tuščia, o į karstą braunasi vabalai? Kur Dievas iš tiesų? Kaip Jis gali būti geras, kai miršta kūdikiai, subyra santuokos, o sudužusios svajonės nubloškiamos kaip dulkės pavėjui? Kur malonė, kai graužia vėžys, gelia vienatvė, o bevardės kertelės mumyse tyliai numiršta, be priežasties sudūžta ir suyra? Kur slepiasi Viešpaties džiaugsmas, džiaugsmas Dievo, kuris pripildo žemę gėrybių, ir kaip gyventi pilnatvėje, kai gyvenimas sklidinas skausmo? Kaip man pabusti džiaugsmui, malonei, grožiui ir pro kraštus besiveržiančiam gyvenimui, kai privalau išlikti nejautri praradimams, žlugusioms svajonėms ir viskam, kas sukuria manyje tuštumą?
Mano šeima – tėtis, mama, brolis ir jauniausia sesuo – ilgus metus tyliai užduodame šiuos klausimus. Atsakymų nerandame, viduje plečiasi tuštuma. Bėgant metams mes vėl prisipildome – tik šįkart svetimumo. Gyvename tvirtai sugniaužę kumščius. Tai, kas atėjo iš Dievo mums lapkričio mėnesį, kirto giliai. Kas gali vėl rizikuoti?
Po daugelio metų sėdžiu ant rudu pledu apdengtos sofos krašto, o ant jos visu ūgiu išsitiesęs guli tėtis. Jis pavargęs, nes kepinant saulei ir gairinant vėjui ištisą dieną vairavo traktorių ir dabar prašo, kad paglostyčiau plaukus. Glostau pradėdama nuo verpeto iki pakaušio; nuo kepurės jo plaukai susiraitę. Jis užsimerkia. Tuomet imu klausinėti to, ko niekada nepaklausčiau žiūrėdama į akis.
– Tėti, ar tu kada nors vaikščiojai į bažnyčią? Na, seniau?
Mat dvi kaimynų šeimos sekmadienio rytais paeiliui vis nusiveža mane į bažnyčios pamaldas su Biblija rankose ir tvarkingai išlyginta suknele. Tėtis dirba.
– Taip, kai buvau mažas, vaikščiojau. Tavo močiutė kiekvieną sekmadienį liepdavo mums eiti į bažnyčią pamelžus karves. Jai tai buvo svarbu.
Braukdama pirštais akimis stebeilijuosi į tamsias jo plaukų sruogas. Išpainioju susivėlusias.
– Bet dabar tau tai nesvarbu? – sušnabždu, ir žodžiai tarsi pakimba ore.
Jis kilsteli aukštyn pledo rankoves, vis dar užsimerkęs pakreipia galvą.
– Na…
Aš laukiu, pirštais šukuodama jo plaukus. Laukiu, kol jis ras žodžius išreikšti tiems jausmams, kurie niekaip dailiai nesutelpa į standžius sakinių kaklaraiščius ir iškrakmolytas apykakles.
– Ne, turbūt nebe. Mirus Eimei nutariau, jog man viso to gana.
Vaizdai tiesiog sprogsta prieš akis. Aš užsimerkiu. Mintyse persuku juostą.
– Be to, jeigu ten danguje kas nors ir yra, tai tądien tikrai užmigo prie vairo.
Aš tyliu. Gumulas gerklėje degina tarsi žarijos. Toliau glostau jo plaukus. Stengiuosi numalšinti jo skausmą. Jis suranda daugiau jausmų. Grūda juos į žodžius.
– Kam reikia leisti nuostabiai mergytei mirti tokia beprasme, tokia nereikalinga mirtimi? Ji ne tik paprasčiausiai mirė. Ji žuvo.
Tariant šį žodį, jo veidas persikreipia. Noriu glausti jį tol, kol skausmas praeis, noriu, kad skausmas apskritai išnyktų. Vis dar užsimerkęs, prisimindamas viską, kas nutiko, jis purto galvą, sakydamas „ne“ tai baisiai lapkričio dienai, kuri įdegino mūsų gyvenimuose žymę.
Tėtis nutyla. Jis purto galvą, ir tai viską pasako, parodo mūsų sugniaužtus, nubrozdintus ir drebančius kumščius. Ne. Nėra jokio geranoriško Dievo, jokios malonės, jokios to, kas nutiko, prasmės. Mano tėtis, geras fermeris, mylėjęs savo dukrą taip, kaip tik akys gali pasakyti, retai išreikšdavo tai žodžiais. Tik kartais, kai užsimerkdavo ir prašydavo glostyti jo plaukus, kol diena ištirps tarp pirštų. Tačiau tai nėra dalykai, kuriuos reikia dažnai kartoti. Jais paprasčiausiai vadovaujiesi, kaip ir visais kitais įsitikinimais.
Mes ir vadovavomės.
Ne, Dieve.
Dievo nėra.
Gal tai pasaulio atmosfera, gal mūsų įkvepiamas oras toks toksiškas, kad plaučiuose tiesiog įdegina „Ne, Dieve“? Ne, Dieve, mes nepriimsime to, ką Tu duodi. Ne, Dieve, Tavo sumanymai – tai tik siaubinga, krauju sulaistyta painiava, aš nepasirašau. Nejaugi manei, kad aš juose dalyvausiu? Ne, Dieve, čia bjauri netvarka. Negi Tu negali nieko padaryti normaliai? Negi negali patraukti šito siaubingo skausmo, o toliau aš jau ir pats susitvarkysiu, ačiū. Ir žinai ką, Dieve? Tau net nėra už ką dėkoti. Argi tai ne žmonijos paveldas, Edeno sodo palikimas?
Ann Voskamp VISAS TŪKSTANTIS DOVANŲ
Ši knyga milijonus moterų visame pasaulyje įkvėpė ir padrąsino stabtelėti kasdieniniame bėgime ir pamatyti sau asmeniškai skirtas Dievo dovanas.
