Daugybė žmonių gyvena vieniši santuokoje. Tarsi šalia tavęs būtų žmogus, tačiau emociškai jis būtų už tūkstančio mylių. Tu jį matai, bet nejauti jo buvimo. Tu gali su juo kalbėtis, bet negali kalbėtis taip, kaip norėtum. Tu esi su juo, bet jautiesi vienišas.

Atrodo, tarsi tarp jūsų būtų siena, kuri jus skiria nuo jo, o jį – nuo jūsų. Siena, per kurią galite matyti, bet kurios negalite įveikti. Ta siena – tai emocinis apleistumas. Kaip gi emocinis apleistumas įsibrovė į santuoką?

Tiesą sakant, jis visai nesibrovė, bet įsliūkino pro užpakalines duris, tyliai ir nepastebimai griaudamas bendravimą, ryšį, užuojautą ir šilumą jūsų santykiuose. Paprastai emocinė apleistumas į santuoką atkeliauja iš vieno ar abiejų sutuoktinių vaikystės. Kai vienas ar abu partneriai yra kilę iš šeimų, kurios nesupranta jausmų ir nepakankamai jais rūpinasi (emocinė nepriežiūra vaikystėje), tas partneris natūraliai tęsia šį procesą.

Užaugę emociškai apleisti tampate akli savo jausmams – esminiam ingredientui, kuris yra absoliučiai būtinas norint užmegzti tikrą ryšį su sutuoktiniu. Tai galioja ir jūsų sutuoktiniui. Jums gali būti sunku pastebėti ir reaguoti ir į jo jausmus. Dėl to partneris gali būti emociškai vienišas. Jei abu su partneriu į savo santykius atsinešėte emocinį aklumą, kyla kiek kitokia problema, nes nė vienas iš jūsų nemato, ko trūksta.

Nė vienas iš jūsų gali nesuvokti, kas turėtų vykti ir ką turėtumėte jausti. Kadangi nė vienas iš jūsų negali įvardyti problemos, kyla pavojus, kad lėtai, skausmingai tolsite vienas nuo kito, kol auganti emocinio aplaidumo siena iškraipys sutuoktinio paveikslą ir teigiami, sveiki jausmai, kurie jus suartino, pamažu išblės.

Tačiau daugumoje šeimų kaltei neturi būti vietos, kai kalbama apie emocinį apleistumą. Nė vienas vaikas nesiprašė būti emociškai apleistas, o dauguma tėvų nė nenutuokia, kad yra emociškai aplaidūs.

Taip veikia emocinis aplaidumas: jis tyliai perduodamas iš kartos į kartą. Tačiau, nors nesame atsakingi už patirtą emocinę nepriežiūrą, esame atsakingi už artimųjų emocinę apleidimą, kai tik suvokiame problemą. Kai tai pamatome savyje, tampame pokyčių iniciatoriais. Mes tampame atsakingi sustabdyti šį ciklą. Niekas nesako, kad tai lengva „ištaisyti“. Tačiau emocinio aplaidumo problemą santuokoje galima išspręsti. Emocinio artumo ir ryšio įgūdžių galima išmokti.

Kaip užpildyti emocinę tuštumą santykiuose, skaitykite dr. Jonice Webb knygoje „.. į emocinę pilnatvę“.