Dvylikametis Nojus sėdi įbedęs akis į telefono ekraną. Jau aštuonios valandos vakaro, o namų darbai dar nė nepradėti daryti, ir pakartotini tėvo raginimai pagaliau jų imtis atsimuša tarsi į sieną. Nojus „Messengeriu“ susirašinėja su draugais: dalijasi naujausiomis paskalomis ir gandais apie tai, kas kam patinka, kas draugas, o kas priešas, kas kam ir ką pasakė aną dieną mokykloje, kuri mergina seksuali, o kuri – ne ir panašiai. Atstok nuo manęs“, – nekantriai atšauna jis tėčiui, eilinį kartą atėjusiam priminti jam apie pamokas. „Atstočiau, jei darytum tai, ką privalai“, – atrėžia tėvas drebančiu nuo įtampos balsu. Įsiliepsnoja žodinė kova, tonas vis aštrėja, kol po kelių minučių Nojus užtrenkia duris šaukdamas: „Tu nieko nesupranti!“

Tėvas jaučiasi prislėgtas ir pyksta ant Nojus, o dar labiau ant savęs. „Vėl viską sugadinau, – galvoja jis. – Nebežinau, kaip bendrauti su savo sūnumi.“ Nojus kelia rūpestį ir jam, ir jo žmonai: anksčiau sūnus noriai bendraudavo su tėvais, o dabar nepaiso nei jų paraginimų, nei patarimų. Visas jo dėmesys, regis, sutelktas tik į draugus. Panašūs konfliktai kartojasi keletą kartų per savaitę, ir nei vaikas, nei tėvai neranda jokios išeities iš aklavietės. Nojaus gimdytojai jaučiasi bejėgiai. Jie niekada per daug nepasikliaudavo bausmėmis, bet dabar vis dažniau ryžtasi „imtis griežtų priemonių“. Tačiau sūnus į jas reaguoja dar labiau pykdamas ir nepaklusdamas.

Kas atsitiko? Kuo labiau vaikas auga, tuo daugiau dalykų įsiterpia tarp jo ir tėvų. „Paaugliai turi atsiskirti nuo tėvų“ – atsidūstame, kai paauglys mūsų neklauso, nesikalba, nebendrauja. Taip mąstydami dar labiau atstumiame savo vaikus nuo savęs į paauglių kultūrą tuo metu, kai mūsų jiems reikia ne mažiau nei kūdikystėje ar vaikystėje. Paauglystė nėra tas amžius, kurį vaikas turėtų išgyvent vienas, apsuptas tokių pačių kaip jis, nežinančių, kaip būt suaugusiuoju ir suaugusiųjų atstumtų paauglių grupėje.

Kad vaikas pasiduotų auklėjimui, jis turi prisirišti prie savo auklėtojo, norėti su juo bendrauti ir suartėti. Auklėjimo paslaptis – ne tai, ką tėvai daro, o tai, ką jie reiškia savo vaikui. Jei vaikas nori su mumis artimai bendrauti, mes jam tampame auklėtoju, guodėju, vadovu, pavyzdžiu, mokytoju ar treneriu. Prie mūsų prisirišusiam vaikui mes esame uostas, iš kurio jis leidžiasi į pavojingą pasaulį, prieglobstis, į kurį jis gali grįžti, jo įkvėpimo šaltinis.

Deja, daugelis tėvų šiandien būna taip užsiėmę kasdienio gyvenimo rūpesčiais, kad emociškai labai atitolsta nuo savo vaikų, nors fiziškai gal ir būna šalia. Jie nustojo būti orientyru savo vaikams. Šį orientacijos vakuumą užpildė vaikų bendraamžiai, ir pasekmės gana liūdnos. Pirmą kartą istorijoje vaikai pamokymo, vadovavimo ir pavyzdžio ieško ne pas savo tėvus, mokytojus ar kitus atsakingus suaugusiuosius, bet pas žmones, kuriems prigimtis niekada neketino suteikti auklėtojų vaidmens – pas savo bendraamžius. Jie sunkiai sukalbami, nepasiduoda būti mokomi ir lėtai bręsta todėl, kad nebeseka suaugusiųjų pavyzdžiu. Šį reiškinį, ko gero, tinkamiausiai apibūdina terminas  orientacija į bendraamžius.

Ką daryti? Turime vėl prisivilioti vaikus. Galima įžvelgti keturis atskirus „prieraišumo šokio“ žingsnius. Jie sudaro tam tikrą seką, kuria mes turime vadovautis siekdami suburti aplink save savo vaikus – ir mažus, ir sulaukusius paauglystės.

Pasistenkite draugiškai lįsti vaikui į akis

Šio pirmojo žingsnio tikslas yra prikaustyti vaiko žvilgsnį, priversti jį nusišypsoti ir, jei įmanoma, kuo nors jį sudominti. Svarbiausias mūsų bendravimo su vaikais tikslas turėtų būti pats santykis, o ne norimas elgesys. Kuo vyresni vaikai tampa, tuo labiau tikėtina, kad mes lysime jiems į akis tik tada, kai kas nors bus negerai. Kai vaikai tampa vyresni arba ima priešintis fiziniam kontaktui, mums tampa sunkiau draugiškai su jais bendrauti ir nebepavyksta taip lengvai prie jų prisiartinti. Nepaisydami to, turime nepaleisti iš akių pagrindinio tikslo – pritraukti prie savęs savo vaikus.

Suteikite vaikui ką nors, už ko jis galėtų nusitverti

Norėdami patraukti vaiko prieraišumo instinktus, turime jam pasiūlyti ką nors, už ko jie galėtų nusitverti, ką imtų branginti ir nenorėtų paleisti. Kad ir ką jam duotume, tai turi kilti iš mūsų arba priklausyti mums. Svarbiausia, kad, įsikibdami į tą dalyką, jis įsikibtų į mus. Tyrėjai nustatė, kad veiksmingiausios priemonės pritraukti prie savęs kitą žmogų yra parodyti jam emocinę šilumą, gėrėjimąsi juo ir džiaugsmą jo draugija. Didžiausia dovana vaikui – leisti jam pajusti, kad norime bendrauti su juo tokiu, koks jis yra; reikšti džiaugsmą pačiu jo buvimu. Toks kvietimas gali būti perduotas tūkstančiais būdų: gestais, žodžiais, simboliais ar veiksmais. Vaikas turi žinoti, kad yra pageidaujamas, ypatingas, svarbus, vertinamas, branginamas, kad jo pasigendama ir juo džiaugiamasi. Kad vaikai priimtų šį kvietimą – kad juo patikėtų ir laikytųsi jo netgi tada, kai mūsų fiziškai nėra šalia, – jis turi būti nuoširdus ir besąlygiškas. Pasiūlymas už ko nors užsikabinti veiksmingiausias bus tada, kai jo bus mažiausiai tikimasi. Jeigu tai, ką siūlome, gali būti nusipelnyta arba laikoma tam tikru atlygiu, tai nepuoselės santykio.

Tapkite vaiko orientyru

Kadangi vaikams mūsų reikia, kad galėtų susiorientuoti pasaulyje, turime būti jų kelrodžiai ir vedliai. Nors mes intuityviai prisiimame vedlio vaidmenį su mažais vaikais, jiems paaugus daugelis mūsų praranda šį vadovavimo instinktą. Mes daugiau nebepristatome jiems aplinkinių žmonių, nebesupažindiname jų su pasauliu, nebepranešame jiems, kas įvyks, nebeaiškiname jiems, ką reiškia tas ar anas dalykas. Kietumo“ kultūra persiėmęs vaikas neatrodo pažeidžiamas ir reikalingas patarimo ar pagalbos. Kadangi jo veide nematyti sumišimo, mūsų vadovavimo instinktai toliau snūduriuoja, o gebėjimas pritraukti vaikus – sumažėja. Padėdami vaikui susiorientuoti, atgaivinsime jo instinktą nepaleisti mūsų iš akių. Pasinaudokite bet kokia proga, kai vaikas išgyvena orientacijos stoką, ir pasisiūlykite būti jo vedlys. Jei galite sukurti tokias situacijas, kai vaikas ar mokinys tampa priklausomas nuo jūsų kompetencijos, tai labai sustiprins jo prisirišimą prie jūsų.

Norėdami susigrąžinti vaiką, pirmiausia turime pakeisti sąlygas, skatinančias orientaciją į bendraamžius. Turime sukurti artimumo stoką atskirdami vaiką nuo bendraamžių, o po to užpildyti šią stoką savimi. Reikia atminti, kad į vienmečius besiorientuojantys vaikai jaučia itin stiprų artimumo poreikį, antraip jie nebūtų taip prie jų prisirišę. Atsiskyrimas nuo bendraamžių greičiausiai jiems bus toks pat nepakeliamas, kaip iš pradžių buvo artimo ryšio su tėvais stoka.

Daugiau apie prieraišumo santykio su vaiku atkūrimą skaitykite Gordon Neufeld ir Gabor Maté knygoje NEPRARASKIME SAVO VAIKŲ.