Kodėl tėvai svarbesni nei kada nors anksčiau

Dvylikametis Džeremis sėdi palinkęs prie klaviatūros, jo akys įbestos į kompiuterio monitorių. Jau aštuonios valandos vakaro, o namų darbai dar nė nepradėti daryti, ir pakartotini tėvo raginimai pagaliau jų imtis atsimuša tarsi į sieną. Džeremis telefonu susirašinėja su draugais: dalijasi naujausiomis paskalomis ir gandais apie tai, kas kam patinka, kas draugas, o kas priešas, kas kam ir ką pasakė aną dieną mokykloje, kuri mergina seksuali, o kuri – ne ir panašiai. „Atstok nuo manęs“, – nekantriai atšauna jis tėčiui, eilinį kartą atėjusiam priminti jam apie pamokas. „Atstočiau, jei darytum tai, ką privalai“, – atrėžia tėvas drebančiu nuo įtampos balsu. Įsiliepsnoja žodinė kova, tonas vis aštrėja, kol po kelių minučių Džeremis užtrenkia duris šaukdamas: „Tu nieko nesupranti!“

Tėvas jaučiasi prislėgtas ir pyksta ant Džeremio, o dar labiau ant savęs. „Vėl viską sugadinau, – galvoja jis. – Nebežinau, kaip bendrauti su savo sūnumi.“ Džeremis kelia rūpestį ir jam, ir jo žmonai: anksčiau sūnus noriai bendraudavo su tėvais, o dabar nepaiso nei jų paraginimų, nei patarimų. Visas jo dėmesys, regis, sutelktas tik į draugus.

Panašūs konfliktai kartojasi keletą kartų per savaitę, ir nei vaikas, nei tėvai neranda jokios išeities iš aklavietės. Džeremio gimdytojai jaučiasi bejėgiai. Jie niekada per daug nepasikliaudavo bausmėmis, bet dabar vis dažniau ryžtasi „imtis griežtų priemonių“. Tačiau sūnus į jas reaguoja dar labiau pykdamas ir nepaklusdamas.

Ar auklėti vaikus turėtų būti taip sunku? Ar taip buvo visada? Praeityje vyresni žmonės dažnai skųsdavosi, kad jaunimas nebe toks pagarbus ir drausmingas, kokie būdavo jie, bet šiandien daug tėvų intuityviai žino, kad kažkas yra negerai. Vaikai nebe tokie, kokius mes prisimename save. Jie rečiau seka suaugusiųjų patarimu ir mažiau bijo patekti į bėdą. Taip pat jie atrodo nebe tokie nekalti ir naivūs – regis, jiems trūksta tos vaikiškos nuostabos, kuri verčia jauną žmogų gėrėtis pasauliu, kuri skatina jį tirti gamtos ir žmogaus kūrybos stebuklus. Daugelis vaikų atrodo pernelyg patyrę, kartais netgi viskuo persisotinę, anksčiau laiko subrendę. Jie greitai ima nuobodžiauti, vos tik atsiskiria nuo bendraamžių ar nebūna pasinėrę į šiuolaikines technologijas. Kūrybinga individuali veikla tapo praeities reliktu. „Vaikystėje man begalo patikdavo žaisti su moliu, kurį išsikasdavau iš duobės šalia namų, – prisimena viena keturiasdešimt ketverių metų amžiaus moteris. – Aš mėgdavau jį liesti, mėgdavau lipdyti iš jo visokias figūras arba tiesiog minkyti rankose. Tačiau niekaip negaliu priversti savo šešiamečio sūnaus žaisti vieno, nebent kompiuteriu arba „Nintendo“ vaizdo žaidimus.“

Vaikų auklėjimas, regis, taip pat pakito. Mūsų tėvai labiau pasitikėjo savimi ir turėjo mums didesnę – gerą ar blogą – įtaką. Šiandien daugeliui suaugusiųjų tėvystė nebeatrodo natūralus ir savaime suprantamas dalykas.

Nūdien tėvai savo vaikus myli taip pat, kaip ir anksčiau, bet meilės ne visada užtenka. Mes turime juos išmokyti tiek pat daug dalykų, bet mūsų gebėjimas perteikti savo žinias kažkaip sumažėjo. Mes nebesijaučiame galį padėti savo vaikams visiškai save realizuoti. Kartais jie gyvena ir elgiasi taip, lyg būtų pavilioti kažkokios mums negirdimos sirenų2 dainos. Mes jaučiame miglotą baimę, kad pasaulis jiems tapo nesaugesnis ir mes negalime jų apginti. Vaikus ir suaugusiuosius skirianti praraja kartais atrodo neįveikiama.

Mes stengiamės būti tokie tėvai, kokius įsivaizduojame juos turint būti. Nesulaukę trokštamų rezultatų, pataikaujame savo vaikams, nuolankiai jų prašome, mėginame juos papirkti, apdovanojame arba baudžiame. Mes kreipiamės į juos tokiu tonu, kuris netgi mums patiems atrodo per griežtas ir neatitinkąs mūsų tikrojo būdo. O kartais būname visiškai abejingi, kai jie išgyvena krizę – kaip tik tada, kai norėtume parodyti savo besąlygišką meilę. Kaip tėvai, jaučiamės įskaudinti ir atstumti. Mes kaltiname arba save, kad nesugebėjome išauklėti savo vaikų, arba vaikus, kad jie tokie nepaklusnūs, arba televiziją, kad ji juos atitraukia, arba mokyklą, kad ji nepakankamai griežta. Kai nebegalime pakelti savo bejėgiškumo, griebiamės supaprastintų, autoritarinių metodų, atitinkančių mūsų epochos skubotą „pasidaryk pats“ dvasią.

Suabejota pačia tėvų įtakos svarba vaikų vystymuisi ir brendimui. „Argi tėvai yra svarbūs?“ – taip vadinosi 1998 m. „Newsweek“ žurnalo vedamasis straipsnis. „Tėvystė yra stipriai pervertinta, – buvo rašoma vienoje knygoje, tuo metu sulaukusioje pasaulinio dėmesio. – Jums įteigė, kad turite didesnį poveikį savo vaiko asmenybei, nei yra iš tikrųjų.“

Klausimas apie tėvų įtaką nebūtų toks svarbus, jei mūsų atžaloms viskas būtų gerai. Tai, kad vaikai mūsų neklauso ar neperima mūsų vertybių, galbūt ir būtų priimtina, jeigu jie iš tikrųjų būtų savarankiški, pasitikintys savimi, jeigu jie teigiamai vertintų save ir turėtų aiškią gyvenimo kryptį bei tikslą. Tačiau mes matome, kad daugelis vaikų ir jaunuolių šių savybių neturi.

Šeimose, mokyklose ir bendruomenėse pastebima, kad jauni bręstantys žmonės nebesijaučia saugūs. Daugeliui trūksta savikontrolės, daugelis susvetimėja, ima vartoti narkotikus, smurtauja ar šiaip tuščiai leidžia laiką. Jie sunkiau pasiduoda auklėjimui ir yra sunkiau suvaldomi nei jų bendraamžiai, gyvenę dar prieš vos keletą dešimtmečių. Daugelis prarado gebėjimą prisitaikyti, mokytis iš neigiamos patirties ir subręsti.

Dar niekada tiek daug vaikų ir paauglių nevartojo vaistų nuo depresijos, nerimo ir daugybės kitų psichologinių sutrikimų. Jaunimo krizė grėsmingai pasireiškia dažnėjančiomis patyčiomis mokykloje ir, kraštutiniais atvejais, vaikų mirtimis nuo bendraamžių rankos. Nors ir retos, tokios tragedijos yra tik labiausiai regimas vaikus apėmusio nerimo ir šiandieninėje jaunimo kultūroje išplitusios agresijos protrūkis.

Rūpestingi ir atsakingi tėvai jaučiasi pasimetę. Nepaisant mūsų meilės ir rūpesčio, vaikai atrodo itin įsitempę. Tėvai ir kiti suaugusieji, regis, nebėra natūralūs vaikų vadovai, kaip visada būdavo žmonių bendruomenėje ir iki šiol yra būdinga natūralioje aplinkoje gyvenančioms žinduolių rūšims.

Vyresnės kartos žmonės, „kūdikių bumo“ laikais gimusiųjų tėvai ir seneliai, žvelgia į mus stebėdamiesi. „Mums nereikėjo jokių knygų apie vaikų auklėjimą, mes tiesiog jus išauginome“, – sako jie kraipydami galvas, ir jų žodžiuose esama tiesos.

Tokia situacija ironiška, ypač turint galvoje, kad apie vaikų raidą šiandien žinoma daugiau nei kada nors anksčiau ir kad mes turime nepalyginamai daugiau galimybių semtis žinių iš kursų ar knygų apie vaikų auklėjimą nei ankstesnės tėvų kartos.

TRŪKSTAMAS AUKLĖJIMO KONTEKSTAS

Taigi, kas pasikeitė? Trumpai tariant, pasikeitė aplinkybės. Kad ir kokie geranoriški, išsilavinę ar gailestingi būtume, auklėjimas nėra toks dalykas, kuriam savaime pasiduotų bet kuris vaikas. Veiksmingam auklėjimui reikalingas kontekstas. Jei norime, kad mums pavyktų išugdyti, paguosti, pamokyti ir nukreipti vaiką, jis turi būti imlus. Nėra taip, kad vaikai savaime pripažintų mūsų teisę juos auklėti vien todėl, kad esame suaugę, arba vien todėl, kad juos mylime ar manome žiną, kas jiems yra geriausia, ar kad rūpinamės jų poreikiais. Su šiuo faktu dažnai susiduria patėviai ir pamotės, taip pat tie, kuriems tenka prižiūrėti svetimus vaikus, pavyzdžiui, globėjai, auklės, darželių auklėtojos ar mokytojai. Net ir savų vaikų akyse galime prarasti natūralų savo, kaip auklėtojų, autoritetą, jeigu tam nebelieka reikiamo konteksto.

Jeigu auklėjimo įgūdžių ir netgi meilės neužtenka, ko gi dar reikia? Egzistuoja tam tikra svarbi santykių rūšis, be kurios auklėjimas praranda tvirtą pagrindą. Raidos specialistai – psichologai ir kiti mokslininkai, tiriantys žmogaus vystymąsi – juos vadina prieraišumo santykiais. Kad vaikas pasiduotų auklėjimui, jis turi prisirišti prie savo auklėtojo, norėti su juo bendrauti ir suartėti. Gyvenimo pradžioje šis poreikis prisirišti yra grynai fizinis – kūdikis tiesiogine prasme įsikabina į tėvus, jis turi būti jų laikomas. Jei viskas rutuliosis pagal planą, šis prisirišimas išsivystys į emocinį artumą ir galiausiai į psichologinio intymumo jausmą. Vaikus, neturinčius tokio pobūdžio santykių su už juos atsakingais asmenimis, labai sunku auklėti, o dažnai – netgi ir ko nors išmokyti. Tik prieraišumo santykiai gali suteikti reikiamą kontekstą vaikų auklėjimui.

Auklėjimo paslaptis – ne tai, ką tėvai daro, o tai, ką jie reiškia savo vaikui. Jei vaikas nori su mumis artimai bendrauti, mes jam tampame auklėtoju, guodėju, vadovu, pavyzdžiu, mokytoju ar treneriu. Prie mūsų prisirišusiam vaikui mes esame uostas, iš kurio jis leidžiasi į pavojingą pasaulį, prieglobstis, į kurį jis gali grįžti, jo įkvėpimo šaltinis. Visos įmanomos auklėjimo žinios negali atstoti prisirišimo trūkumo. Didžiausia meilė pasaulyje neras atgarsio vaiko širdyje, jei nebus mus ir jį jungiančios psichologinės bambagyslės, kurią sukuria prieraišumo santykiai.

Vaiko prisirišimas prie tėvų turi trukti bent jau tol, kol jam reikia auklėjimo. Kaip tik tai tampa vis sunkiau nūdienos pasaulyje. Tėvai nepasikeitė – jie netapo mažiau kompetentingi ar atsidavę. Esminė vaikų prigimtis taip pat nepakito – jie netapo labiau nepriklausomi ar maištingi. Pasikeitė kultūra, kurioje mes auginame vaikus. Vaikų prisirišimas prie tėvų nebesulaukia paramos, kurią turėtų teikti kultūra ir visuomenė.

Netgi tie tėvų-vaikų santykiai, kurie iš pradžių būna stiprūs ir ugdantys, gali nutrūkti, kai vaikai išeina į pasaulį, nebevertinantį ir nebestiprinantį prieraišumo. Vaikai vis dažniau prisiriša prie asmenų ir dalykų, kurie konkuruoja su jų tėvais. To pasekmė – auklėjimas vis labiau netenka deramo konteksto. Vaikų auklėjimas tampa nesėkmingas ne dėl to, kad trūksta meilės ar žinių, bet kad nyksta prieraišumą skatinančios sąlygos.

BENDRAAMŽIŲ KULTŪROS ĮTAKA

Iš visų besivaržančių santykių labiausiai tėvų autoritetui ir meilei kenkia tai, kad mūsų vaikai vis labiau suartėja su bendraamžiais. Šioje knygoje mes teigiame, kad ištisų vaikų ir paauglių kartų̃ brendimą paveikusio sutrikimo priežastis – sumažėjęs vaikų prisirišimas prie jais besirūpinančių suaugusiųjų. Anaiptol nenorėdami išgalvoti dar vieno medicininio-psichologinio sutrikimo – to šiandien mažiausiai reikia pasimetusiems tėvams – žodį sutrikimas vartojame jo pradine reikšme, turėdami galvoje pakrikusią prigimtinę tvarką.

Pirmą kartą istorijoje vaikai pamokymo, vadovavimo ir pavyzdžio ieško ne pas savo tėvus, mokytojus ar kitus atsakingus suaugusiuosius, bet pas žmones, kuriems prigimtis niekada neketino suteikti auklėtojų vaidmens – pas savo bendraamžius. Jie sunkiai sukalbami, nepasiduoda būti mokomi ir lėtai bręsta todėl, kad nebeseka suaugusiųjų pavyzdžiu. Vietoj to vaikus auklėja nesubrendę asmenys, niekaip negalintys jų išmokyti brandaus elgesio. Vaikus auklėja kiti vaikai.

Šį reiškinį, ko gero, tinkamiausiai apibūdina terminas orientacija į bendraamžius. Būtent orientacija, arba atsigręžimas, į bendraamžius nuslopino mūsų tėvystės instinktus, sugriovė mūsų prigimtinį autoritetą ir privertė mus auklėti vaikus remiantis ne širdimi, o galva, t. y. auklėjimo vadovais, „ekspertų“ patarimais ir sudėtingais visuomenės lūkesčiais.

Ką reiškia orientacija į bendraamžius?

Orientacija, potraukis susivokti aplinkoje, yra vienas pagrindinių žmogaus instinktų ir poreikių. Ne veltui dezorientacija, nuovokos praradimas, yra vienas nepakenčiamiausių psichologinių potyrių. Prisirišimas ir orientacija yra glaudžiai susipynę dalykai.

Žmonės ir kiti gyvi padarai instinktyviai susigaudo aplinkoje sekdami tuos, prie kurių yra prisirišę. Vaikai, kaip ir visų kitų šiltakraujų gyvūnų jaunikliai, orientavimosi jausmą gauna iš kieno nors kito. Kaip magnetinė rodyklė savaime pasisuka šiaurės ašigalio link, taip vaikai jaučia poreikį susiorientuoti kreipdamiesi į jėgos, artumo ir šilumos šaltinį.

Vaikai negali pakęsti, kai tokio asmens jų gyvenime trūksta, – jie pasimeta. Jie negali ištverti to, ką vadinu orientacijos stoka. Tėvas, ar bet kuris tėvą arba motiną atstojantis suaugusysis, yra prigimties nustatytas vaiko orientyras, kaip ir suaugę gyvūnai padeda susiorientuoti savo globojamiems jaunikliams.

Regis, šis žmonių orientavimosi instinktas yra labai panašus į ančiukų kartojimo instinktą. Vos išsiritęs iš kiaušinio, ančiukas tuojau pat ima kartoti viską, ką daro mama – visur ją sekioja, seka jos pavyzdžiu ir ženklais tol, kol subręsta ir tampa savarankiškas. Bent jau taip paprastai vyksta gamtoje. Tačiau dingus motinai ančiukas ims sekioti pirmą pasitaikiusį judantį objektą: žmogų, šunį ar net mechaninį žaislą.

Nereikia nė sakyti – nei žmogui, nei šuniui, nei žaislui nepavyks taip sėkmingai, kaip motinai ančiai išauginti ančiuko į suaugusį antiną. Lygiai taip pat jei vaikas neturės jį globojančio suaugusiojo, jis atsigręš į tą, kuris arčiausia. Paskutinių penkių ar šešių dešimtmečių socialinės, ekonominės ir kultūrinės tendencijos išstūmė tėvus iš jiems skirtų pareigų – būti orientyru savo vaikams. Šį orientacijos vakuumą užpildė vaikų bendraamžiai, ir pasekmės gana liūdnos.

Kaip pamatysite vėliau, vaikai negali tuo pačiu metu orientuotis ir į suaugusiuosius, ir į kitus vaikus. Vienu metu neįmanoma eiti viena kitai priešingomis kryptimis. Vaiko smegenys neišvengiamai turės rinktis tarp tėvų vertybių ir bendraamžių vertybių, tarp tėvų patarimų ir bendraamžių patarimų, tarp šeimos kultūros ir bendraamžių kultūros, kai tik matys, jog šie dalykai ima vieni kitiems prieštarauti.

Ar teigiame, kad vaikai neturėtų turėti savo amžiaus draugų ar kad nebendrautų su kitais vaikais? Anaiptol, tokie santykiai yra natūralūs ir gali būti labai naudingi. Į suaugusiuosius orientuotose kultūrose, kur pagrindinius principus ir vertybes diktuoja labiau subrendusios kartos, vaikai suartėja vieni su kitais neprarasdami orientacijos ir neatmesdami savo tėvų autoriteto. Mūsų visuomenėje taip nebėra. Santykiai su bendraamžiais pakeitė saitus su suaugusiaisiais, kaip pirminiais vaikų orientacijos šaltiniais. Nenatūralūs yra ne patys bendraamžių santykiai. Nenatūralu yra tai, kad vaikų raidai lemiamą įtaką ėmė daryti kiti vaikai.

NORMALU, BET NE NATŪRALU AR SVEIKA

Nūdien orientacija į bendraamžius pasklido taip plačiai, jog tapo norma. Daugelis psichologų bei pedagogų, o ir paprasti žmonės ėmė į ją žiūrėti kaip į natūralų dalyką ir paprastai netgi neišskiria jos kaip savito reiškinio. Ji tiesiog laikoma savaime suprantama. Tačiau „normalu“, kitaip tariant, tai, kas atitinka normą, nebūtinai reiškia „natūralu“ ar „sveika“. Orientacija į bendraamžius nėra nei natūrali, nei sveika.

Dėl tam tikrų priežasčių, kurias išnagrinėsime vėliau (3 skyriuje), ši prigimtinę tvarką apvertusi revoliucija triumfavo tik visai neseniai, ir tai tik labiausiai ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse. Orientacija į bendraamžius vis dar nežinoma tradicinėse visuomenėse ir netgi daugelyje Vakarų pasaulio vietų, esančių atokiau nuo „globalizuotų“ didmiesčių.

Per visą žmonijos evoliuciją iki pat Antrojo pasaulinio karo orientacija į suaugusiuosius buvo žmogaus raidos norma. Mes, už vaikus atsakingi suaugusieji – tėvai ir mokytojai, – tik neseniai praradome savo įtaką mažiesiems to nė neįtardami. Orientacija į bendraamžius atrodo tarsi natūrali ir plinta nepastebimai, nes mes praradome savo intuiciją ir netyčia patys tapome orientuoti į savo bendraamžius. Pokario kartos atstovai, gimę Anglijoje, Šiaurės Amerikoje ir kitose išsivysčiusios pramonės šalyse, yra taip užsiėmę savo bendraamžiais, jog nemato, kokia problema rimta.

Dar visai neseniai kultūra visada būdavo perduodama vertikaliai, iš kartos į kartą. Kaip rašo Džozefas Kempbelas, ištisus tūkstantmečius „jaunimą ugdė, o suaugusiems teikė išminties“ tradicinių kultūrinių formų mokymasis, išgyvenimas bei suvokimas. Suaugusieji vaidino lemiamą vaidmenį kultūros tęstinumui, perduodami vaikams tai, ką gavo iš savo tėvų.

Tačiau kultūra, su kuria šiandien susipažįsta mūsų vaikai, greičiausiai bus ne jų tėvų, o bendraamžių kultūra. Vaikai kuria savo pačių kultūrą, skirtingą nuo jų tėvų kultūros, o kai kuriais atžvilgiais ir labai jiems svetimą. Užuot perduodama vertikaliai, nūdien kultūra perduodama horizontaliai, jaunosios kartos ribose.

Kiekvienai kultūrai svarbu savi papročiai, muzika, apsirengimas, šventės, istorijos. Muzika, kurios klausosi mūsų vaikai, labai mažai primena jų senelių mėgtą muziką. Jų išvaizdą apsprendžia vaikiškos ir paaugliškos mados, o ne tėvų kultūrinis palikimas. Jų gimtadieniai ir priėmimo į savo draugiją ritualai atitinka aplinkinių vaikų elgesį, o ne tėvų papročius. Jei visa tai mums atrodo normalu, vadinasi, mes patys esame orientuoti į bendraamžius.

Skirtinga ir atskira nuo suaugusiųjų jaunimo kultūra gimė tik prieš maždaug penkiasdešimt metų. Nors pusė amžiaus yra palyginti trumpas laiko tarpas žmonijos istorijoje, atskiro žmogaus gyvenime tai prilygsta ištisai epochai.

Daugelis šios knygos skaitytojų jau išaugo visuomenėje, kurioje kultūra perduodama horizontaliai, o ne vertikaliai. Su kiekviena nauja karta šis civilizuotai visuomenei potencialiai pavojingas procesas įgauna didesnę jėgą ir pagreitį. Netgi per tuos dvidešimt dvejus metus, skiriančius mano pirmojo ir penktojo vaiko gimimą, tėvai pastebimai apleido savo pozicijas.

Pasak išsamaus tarptautinio tyrimo, kuriam vadovavo britų vaikų psichiatras seras Maiklas Rateris (Michael Rutter) ir kriminologas Deividas Smitas (David Smith), vaikų kultūra pirmą kartą pasirodė po Antrojo pasaulinio karo ir yra vienas dramatiškiausių ir grėsmingiausių XX amžiaus socialinių reiškinių. Šį tyrimą atlikę žymūs mokslininkai iš šešiolikos šalių asocialaus elgesio išplitimą sieja su tuo, kad sunyko vyraujančios kultūros vertikalus perdavimas. Populiarėjant nuo vyraujančios kultūros skirtingai vaikų kultūrai, augo ir jaunimo nusikalstamumas, smurtingumas, priekabiavimas ir amoralumas.

Tokias ryškias kultūrines tendencijas atitinka ir panašūs vaikų asmenybės raidos pokyčiai. Tai, kas mes norime būti ir į ką norime būti panašūs, apsprendžia mūsų orientacija, kitaip tariant, tie žmonės, kuriuos mes pasirenkame savo elgesio pavyzdžiu ir su kuriais tapatinamės. Šiuolaikinė psichologinė literatūra pabrėžia bendraamžių vaidmenį formuojantis vaiko tapatumo jausmui. Paprašyti apibūdinti save, vaikai paprastai net nemini savo tėvų, užtat dažnai kalba apie kitų vaikų arba savo bendraamžių grupių, kurioms jie priklauso, vertybes ir lūkesčius. Pasikeitė kai kas itin reikšmingo, netgi organiško. Nūdien pernelyg dideliam skaičiui vaikų nebe tėvai, o bendraamžiai ima vaidinti lemiamą vaidmenį formuojantis jų asmenybės pagrindui.

Dar prieš penkiasdešimt metų visi ženklai rodė, kad vaikams svarbiausi yra tėvai. Karlas Gustavas Jungas iškėlė prielaidą, kad didžiausią poveikį vaikui turi netgi ne tai, kas nutinka tėvo-vaiko santykiuose. Vaiko asmenybei didžiausią randą palieka tai, ko tuose santykiuose trūksta, arba, garsaus britų vaikų psichiatro Donaldo V. Vinikoto (Donald W. Winnicott) žodžiais, „kai neįvyksta tai, kas vertinga galėtų nutikti“. Bauginanti mintis.

Dar didesnis nerimas apima pagalvojus, kad, jeigu bendraamžiai užėmė tėvų, kaip reikšmingiausių asmenų, vietą, vadinasi, tai, ko trūksta bendraamžių santykiuose, turės didžiausią poveikį. Šiuose santykiuose trūksta besąlygiškos meilės ir pripažinimo, troškimo auklėti, gebėjimo dirbti kitų labui, pasiryžimo aukotis dėl vaiko gerovės ir brandos. Jei palyginsime bendraamžių tarpusavio santykius ir tėvų-vaikų santykius ir panagrinėsime, kuriuose ko nors daugiau trūksta, tėvai pasirodys kone šventieji. Daugeliui vaikų tai reiškia tikrą katastrofą.

Didėjant orientacijai į bendraamžius mūsų visuomenėje, kartu dramatiškai išaugo ir vaikų savižudybių skaičius: Šiaurės Amerikoje per paskutinius penkiasdešimt metų tarp 10–14 metų amžiaus vaikų jis padidėjo keturis kartus. Šioje grupėje savižudybių skaičius auga greičiausiai: 120 procentų vien 1980–1992 m. Skurdesniuose miestų rajonuose, kur bendraamžiai dažniau užima tėvų vietą, šis procentas išaugo dar labiau. Panagrinėjus, kas paskatino šias savižudybes, atsiskleidžia netikėti dalykai. Kaip ir visi besimokiusieji žmogaus raidos psichologijos, aš visada maniau, kad tėvų atstūmimas būna dažniausia vaikų savižudybių priežastis. Deja, taip nebėra.

Kurį laiką man teko dirbti su nepilnamečiais nusikaltėliais. Dalis mano darbo buvo tirti psichologinius veiksnius, pastūmėjusius vaikus ir paauglius į savižudybę – nesvarbu, ar ji buvo sėkminga, ar ne. Didžiausiai mano nuostabai ir siaubui, svarbiausia savižudybės priežastis daugumai vaikų buvo tai, kaip su jais elgėsi bendraamžiai, ne tėvai. Mano patirtis nėra vienintelė tokia. Ją patvirtina vis daugiau ataskaitų apie vaikų savižudybes, paskatintas bendraamžių atmetimo ir patyčių. Kuo svarbesni vaikams yra bendraamžiai, tuo labiau juos prislegia vienmečių abejingumas, atsisakymas priimti į savo tarpą, atstūmimas ar jų pačių nesugebėjimas pritapti.

Nuo to nėra apsaugota jokia visuomenė, jokia kultūra. Pavyzdžiui, Japonijoje vyresniųjų puoselėjamos tradicinės vertybės užleido vietą vakarietiškosioms ir plintančiai jaunimo kultūrai. Dar visai neseniai šioje šalyje beveik neegzistavo vaikų nusikalstamumas ar mokymosi iššūkiai, bet dabar ji patiria labiausiai nepageidautinus orientacijos į bendraamžius vaisius, tarp jų savivalę, vaikų savižudybes ir dažnėjantį mokinių šalinimą iš mokyklų. „Harper‘s“ žurnalas neseniai paviešino priešmirtinius jaunųjų Japonijos savižudžių laiškus: daugumoje iš jų nepakeliamos vienmečių patyčios nurodomos kaip pagrindinė apsisprendimo pasitraukti iš gyvenimo priežastis.

Orientacijos į bendraamžius padariniai akivaizdžiausiai matomi paaugliuose, tačiau ankstyvuosius jos ženklus galima aptikti jau antroje ar trečioje pradinės mokyklos klasėje. Jos šaknys siekia netgi lopšelinį amžių, todėl jas suprasti privalo visi tėvai, ypač tie, kurie nori išvengti bėdos ar pašalinti ją vos tik jai pasirodžius.

PAVOJAUS SIGNALAS

Pirmasis įspėjimo signalas pasigirdo dar prieš keturis dešimtmečius. Vadovėliuose, kuriuos aš naudojau vesdamas paskaitas apie raidos psichologiją ir tėvų-vaikų santykius, buvo nuorodų į vieno amerikiečių tyrėjo dr. Džeimso Koulmano (James Coleman) darbus. Septintojo dešimtmečio pradžioje jis skambino pavojaus varpais, kad bendraamžiai pakeitė tėvus ir tapo pirminiais vaikų elgesio ir vertybių orientyrais. Atlikęs tyrimą su septyniais tūkstančiais jaunuolių, Koulmanas aptiko, kad santykiai su draugais jiems buvo svarbesni nei santykiai su tėvais. Jį labai suneramino toks fundamentalus pokytis Amerikos visuomenėje.

Tačiau kolegos mokslininkai pažiūrėjo į tai skeptiškai, teigdami, kad tai liečia galbūt Čikagą, bet ne visą Šiaurės Ameriką. Jie optimistiškai vylėsi, kad šis reiškinys yra tik Antrojo pasaulinio karo sukelto visuomenės sukrėtimo padarinys, kuris išnyks, kai tik viskas grįš į normalias vėžias. Mintis, kad bendraamžiai daro lemiamą įtaką vaikui, esanti pagrįsta netipiškais atvejais, paimtais iš visuomenės pakraščių, teigė kritikai. Džeimso Koulmano nuogąstavimai buvo atmesti kaip sėjantys paniką.

Aš taip pat nenorėjau žiūrėti tikrovei į akis, kol mano paties vaikai skaudžiai nesugriovė mano iliuzijų. Aš niekada nesitikėjau užleisti savo vaikų jų bendraamžiams. Tačiau kai abi vyresniosios mano dukros sulaukė paauglystės, su nerimu pastebėjau, kad jos ėmė daugiau laiko praleisti su savo draugėmis, sekti jų pavyzdžiu, mėgdžioti jų kalbėseną ir perimti jų vertybes. Darėsi vis sunkiau priversti jas paklusti. Kad ir kaip stengiausi primesti joms savo norus ir lūkesčius, nuo to buvo tik blogiau. Tarsi mūsų tėviška įtaka, kurią aš ir mano žmona laikėme savaime suprantama, ūmai kažkur išgaravo. Dalytis savo vaikais yra viena, prarasti juos – visai kas kita. Maniau, kad mano vaikai atsparūs jaunimo kultūrai: jie nepriklausė gaujoms ir nebuvo linkę nusikalsti, augo palyginti ramioje aplinkoje, buvo apsupti tėvų meilės, gyveno vieningoje, į šeimą orientuotoje bendruomenėje ir nepatyrė jokių didesnių sukrėtimų, tokių kaip pasaulinis karas. Koulmano atradimai tiesiog atrodė neaktualūs mano šeimai. Tačiau, apsvarstęs visus faktus, supratau, kad tai, kas vyko su mano vaikais, yra greičiau ne išimtinis, o tipiškas atvejis.

„Bet argi neturėtume jų paleisti? – paklaus daugelis tėvų. – Ar mūsų vaikai neturėtų tapti nepriklausomi nuo mūsų?“ Žinoma, bet tik tada, kai mūsų užduotis bus atlikta, ir tik tam, kad jie būtų savimi. Taikytis prie nebrandžių vienmečių grupės lūkesčių – tai ne tas kelias, kuriuo eidami jaunuoliai tampa nepriklausomi, save gerbiantys suaugusieji. Silpnindama natūralų prisirišimo ir atsakomybės vystymąsi, orientacija į bendraamžius kenkia sveikai asmenybės raidai.

Vaikai gali žinoti, ko nori, bet pavojinga manyti, kad jie žino, ko jiems reikia. Į bendraamžius besiorientuojančiam vaikui atrodo visiškai normalu rinktis bendrauti su draugais, o ne su šeima; jis nori kuo daugiau laiko praleisti su jais, būti kiek įmanoma panašesnis į juos. Vaikas nežino, kas jam naudingiausia. Vadovaudamiesi tik vaikų norais ir polinkiais, prarasime juos daug anksčiau, nei būsime atlikę savo užduotį. Jei norime išauklėti savo vaikus, privalome juos atgauti ir stengtis patenkinti jų prisirišimo poreikį.

Žiniasklaidos dėmesį paprastai patraukia kraštutiniai orientacijos į bendraamžius pasireiškimai: žiaurios fizinės patyčios, vaikų žmogžudystės, savižudybės. Nors visus sukrečia tokios baisios istorijos, daugelis iš mūsų nemano, kad tai mus liečia tiesiogiai. Taip pat jos nėra pagrindinė šios knygos tema. Vis dėlto tokios vaikystės tragedijos yra tik dramatiškiausi orientacijos į bendraamžius ženklai, fenomeno, nebeapsiribojančio tokių didmiesčių kaip Čikaga, Niujorkas, Torontas ar Los Andželas betoninėmis džiunglėmis ir kultūriniu chaosu. Šis reiškinys palietė ir šeimyninius rajonus – vidurinės klasės pamėgtas miesto dalis ir priemiesčius su daug gerų mokyklų.

Ši knyga ne apie tai, kas vyksta prastos reputacijos kvartaluose, per žingsnį nuo mūsų, o apie tai, kas vyksta mūsų pačių kieme.
Mus, abu šios knygos autorius, asmeniškai pažadino stiprėjanti mūsų pačių vaikų orientacija į bendraamžius. Tikimės, kad knyga „Nepraraskime savo vaikų“ pasitarnaus kaip pavojaus varpas ir kitiems tėvams, taip pat plačiajai visuomenei.

GERA ŽINIA

Galbūt mes negalime sustabdyti orientaciją į bendraamžius skatinančių socialinių, kultūrinių ir ekonominių jėgų, bet savo šeimoje ar klasėje galime padaryti daug ką, kad nebūtume pirma laiko nustumti į antrą vietą. Kadangi kultūra nebeveda mūsų vaikų teisingu keliu – tikro savarankiškumo ir brandos link, – tėvai ir kiti vaikus auklėjantys suaugusieji yra svarbesni nei kada nors.

Mažų mažiausiai privalome sugrąžinti tėvų-vaikų (arba suaugusiųjų-vaikų) santykius prie jų natūralaus pagrindo. Jei šie santykiai yra pagrindinė nūdienos auklėjimo ir mokymo sunkumų priežastis, jie turi vaidinti lemiamą vaidmenį ir sprendžiant šiuos sunkumus.

Suaugusieji, skiriantys didžiulį dėmesį tvirtiems santykiams su vaiku, auklėja jį intuityviai. Jiems nereikia remtis kokiais nors metodais ar instrukcijomis – jie veikia vadovaudamiesi supratimu ir empatija. Jei žinome, kaip reikia bendrauti su savo vaikais ir kuo turime jiems būti, mums reikės daug mažiau patarimų, ką daryti. Atkūrus santykius su savo vaiku, praktiški sprendimai gims savaime iš mūsų pačių patirties.

Gera žinia yra ta, kad prigimtis – mūsų pusėje. Mūsų vaikai nori mums priklausyti, net jeigu jie to nejaučia arba jų žodžiai ir veiksmai rodo ką kita. Mes galime susigrąžinti sau prideramą auklėtojų ir vadovų vaidmenį. Ketvirtojoje šios knygos dalyje mes pristatysime išsamią programą, kaip išlaikyti artimą ryšį su vaikais, kol jie subręsta, ir kaip jį atkurti, jeigu jis nusilpsta arba nutrūksta. Visada įmanoma ką nors padaryti.

Nors joks būdas negali garantuoti, kad visomis aplinkybėmis pavyks, iš savo patirties galiu pasakyti, kad, vos tik tėvai supranta, kur dėti savo pastangas, juos kur kas dažniau aplanko sėkmė. Tačiau vaistai, kaip visada, priklauso nuo diagnozės. Todėl pirmiausia patyrinėsime, ko trūksta šiuolaikinėje visuomenėje ir kodėl viskas taip negerai pasisuko.