Jei ne tas nelemtas tvarkos ilgesys…
Jeigu dabar palygintumėte mano ir mano tėvų namus, neabejoju, kad pagalvotumėte, jog mane įsivaikino. Ir ne šiaip įsivaikino, o anksčiausiai jau sulaukusią paauglystės. Tuose namuose, kuriuose
gyvenau gerus dvidešimt penkerius metus, tvarka – kaip kareivinėse, o manuosiuose, kuriuos ne kasdien prisiverčiu bent žvilgsniu „apeiti“, karaliauja tikras pirmapradis chaosas, ir aš jau kone savaitę rankovėse slepiu rankas, nes namuose niekaip nerandu kažkur pasimetusių žirklių nagams nusikirpti.
