Na va, ir vėl laukiame Kalėdų. Piname Advento vainikus, puošiame namus. Juk laukiame mūsų Viešpaties gimtadienio. Dažnai paklausiu savęs: kas slepiasi tame laukime? Ko mes laukiame iš tiesų?
Pamenu savo vaikystės Kalėdas. Tuomet taip laukdavau Kalėdų senelio. Kartais man atrodo, kad šis
herojus išgalvotas paties Dievo prototipas. Žinai, kad jis būtinai ateis. Šiąnakt. Lauki jo ateinant. Tik
niekaip nematai jo. Ir... stebuklas – randi jo meilės ženklus. Jo dovanas tik tau. Tiktai tau asmeniškai. Su tavo vardu. Jis tave pažįsta, nors jo niekada nesi mačiusi. Ir dar – tu jam nieko negali duoti atgalios.
Jam dovanos tu neturi. Tik priimi. Argi tai nekalba jums apie mūsų, amžinai pasiliekančių vaikais, ir Jo,
amžinojo ir visuomet buvusio „Kalėdų Senelio“, santykį?
Prisipažinsiu, niekada žemėje taip stipriai nejaučiau dangaus kvapo kaip per Kalėdas. Čia viskas: imbieriniai pyragai, šventinės girliandos, giesmės, žmonės, prisiminę, kas jiems brangiausia ir trūks
plyš pasiryžę grįžti namo, visa man šaukte šaukia: Dangus tikrai bus. Jis panašus į begalinę šventę, kur pilna skaniausio maisto, kur susirinkę mylimiausi draugai, kur nuoskaudos ir bėdos galų gale baigiasi, kur norisi apkabinti ir priimti nuskriaustą, žinant, kad tuoj tuoj ateis Jis – mūsų Karalių Karalius. O visų svarbiausia šioje šventėje esi tu. Tu pakviestas. Tavęs nepamiršo.
Jūs galvokite, ką tik norite, aš tokiomis akimirkomis jaučiuosi lyg man kas būtų leidęs praverti duris į amžinybės podėlius ir slapčiomis žvilgtelėti pro rakto skylutę. Man Kalėdos kvepia amžinybe. Ir imu suprasti, kodėl jas taip beprotiškai esu įsimylėjusi. Juk amžinybė įrašyta mano širdyje!
Taigi, linkiu Tau džiaugsmingo apreiškimo akimirkų, belaukiant mūsų Viešpaties gimtadienio ir sklaidant naujus žieminio „Tapati“ puslapius.
Aušrinė
Pridėti komentarą
J. Šileikaitė prisimena:
„Išnešant karstą iš salės ir nuleidžiant nuo antrojo aukšto, visi nustebome ir nusiminėme pamatę, kad sunkvežimis buvo įstumtas į tamsią pavartę prie pat laiptų durų tamsoje, kad iš gatvės nebūtų matomas velionės išvežimas.
Atrodė lyg kas būtų vagiama, kad visuomenė nepamatytų, koks nusikalstamas darbas yra vykdomas... Liūdesys prislėgė visus susirinkusius, lyg kažin kokia tamsi bedugnė atsivėrė prieš visų akis. Velionės palaikai buvo išvežti anksčiau numatyto laiko. F. Bortkevičienę pažinoję žmonės neturėjo galimybės su ja deramai atsisveikinti...“
F. Bortkevičienė – viena pirmųjų moterų, gavusi vyrų pripažinimą lygiomis teisėmis dalyvauti visuomeniniame, politiniame gyvenime, savo veiklos įvairove, apimtimis žymėjusi naują, modernų moters socialinio elgesio modelį. Knygnešė, pirmoji ir vienintelė moteris slaptame litvomanų „Dvylikos Vilniaus apaštalų“ būrelyje, masonų ložėje „Lietuva“, Didžiojo ir Steigiamojo Seimų narė, kandidatė į ministrus, prezidentus, spaudos magnatė, keleto labdaringų organizacijų įkūrėja ir vadovė, moterų judėjimų dalyvė...
Pridėti komentarą
Read more
Populiariausi straipsniai
- Meilės laiškas tau
- Išbandykite „Tapati“
- Noriu būti elegantiška
- Tapati švenčia 5-rių metų gimtadienį
- Priklausomybė nuo romantikos
- Vardai arba Akmenėlių šventė
- Ar Dievas sąmojingas
- Draugų terapija
- Kaip švenčiame Jubiliejų?
- Rudens numeryje skaitykite:
- Drąsios Tverų moterys
- Jeigu Viešpats duoda gebėjimus...
- Dievo ranka
- Gręsia šventės?
- Nelauktos ir laukiamos šventės
